LKMA logoLKMA Metraštis

Tomas XXX

LKMA Metraštis, t. XXX, Vilnius: LKMA, 2007.

Turinys su nuorodomis į straipsnio santrauką

aukštyn
  
Pratarmė

2008 metų pradžioje skaitytoją pasieks „LKMA Metrascio" tomai 30 ir 30B (pastarasis jau kaip LKMA humanitarinių tyrimų instituto „Bažnycios istorijos studijų" leidinio pirmasis numeris), parengti pagal 2007 m. viduryje LKMA Centro valdybos priimtą LKMA leidinių pertvarkymo planą ir apimantys LKMA narių mokslininkų darbus. Siame 30-ame Metraščio tome spausdinami tie straipsniai, kurie neatitiko „Baž-nyčios istorijos studijų" pirmajam tomui parinktų temų -žvilgsnio į 1927 m. Lietuvos Respublikos ir Sventojo Sosto Konkordatą bei į 1987 m., t. y. dar nelaisvės metais, švęstą Lietuvos krikšto 600-ųjų metų iubiliejų.

Teologijos daktaro kunigo Algirdo Jureviciaus straipsnyje „Jėzus ir Kumrano ben-drija" svarstoma jau nuo ankstyvųjų pokario metų teologų ir istorikų plačiai ir įvairia-pusiškai nagrinėta tema. Ji tebėra aktuali ir šiandien, ypač kai kriksčionybės ištakoms pagrįsti (arba tiksliau -jų pažinimui sudrumsti) skaitytojams pateikiami pseudomoks-liniai leidiniai, kaip „Da Vinčio kodas" ir panašūs.

Įdomus dr. Dariaus Barono straipsnis apie lietuvių ir totorių santykius Mindaugo laikais, pateikiantis, kaip šiam autoriui būdinga, naujas netikėtas įžvalgas į ankstesnėje istoriografijoje įsitvirtinusį požiūrį į karaliaus Mindaugo žūties aplinkybes.

XVI-XVIII a. jėzuitų katechetinės kultūros įvykiams aptarti skirtas habil. dr. prof. Eugenijos Ulčinaitės straipsnis „Jėzuitai ir provincijos kultūra".

Dr. Dalius Viliūnas ir Algimantas Katilius savąsias publikacijas skiria Lietuvos provincijoje XVIII-XIX a. apaštalavusios marijonų vienuolijos švietėjiškai, kultūrinei ir visuomeninei veiklai įvertinti. Į vis tebeaktualią antisemitizmo apraiškų prieškario laikų nepriklausomoje Lietuvoje temą atsiliepia nuolatinis LKMA metraščio autorius habil. dr. prof. V Pruskus.

Bioetikos ir šeimos problemas mūsų dienų sekuliarizuotoje Vakarų visuomenėje nagrinėja Aurimas Stulpinas, Irena Maciūnienė ir habil. dr. prof Leonas Laimutis Maciūnas.

Tradiciniame Metraščio skyriuje „Publikacijos" „atitaisome skolą" bene vienam iš seniausių LKMA narių - Lietuvos medikų patriarchui dr. Juozui Meškauskui, kuris savo zemiškojo gyvenimo pradzios šimtmetį paminėjo dar 2004 metais. Manome, kad su VDU Medicinos fakulteto dekano ateitininko karo metu nueitu gyvenimo keliu svarbu susipažinti ne tik ateitininkams, bet ir mūsų krašto medicinos bei sveikatos apsaugos raidos tyrinėtojams.

Taigi, kad ir mažesnės apimties LKMA Metraščio tomas bus naudingas tiems, ku-rie nešališkai, be išankstinio ideologinio nusistatymo, bando ir bandys nagrinėti mūsų visuomenės praeities ir dabarties problemas.

Redakcinė kolegija
aukštyn
 Algirdas Jurevičius
Jėzus ir Kumrano bendrija: mokymo panašumai ir skirtumai

Vos pasklidus žiniai apie Kumrano uolose aptiktus radinius, pigios sensacijos besivaikantys tyrėjai užsidegė karštu entuziazmu nustatyti naują krikščionybės kilmę. Kadangi atradimai Kumrano olose vyko kone dešimtmetį (1947-1956 m.), o tekstų rekonstrukcija iš atskirų skiaučių -fragmentų užtruko net keletą dešimtmečlų, pradėta skleisti gandus, esą atrasti tekstai gali iš esmės kitaip nušviesti krikščionybės kilmę, o galbūt netgi atskleisti natūralią kokybinę minties evoliuciją nuo esenizmo iki krikščionybės. Keletą dešimtmečių užtrukusi Kumrano tekstų rekonst-rukcija bei tų tekstų paskelbimas tik sustiprino įtarumą, kuris peraugo į atvirą puolimą prieš Bažnyčią - esą Vatikanas slepia Kumrano tekstus. Anot puolėjų, susipažinus su Kumrano ritiniais galėtų pasirodyti, kad Kristaus pasaulėvaizdis ir mokymas nėra paties Kristaus sukurtas, bet kyla iš bendros to meto minties raidos.

Ypač daug nepagrįstų spėlionių sukėlė vadinamosios ketvirtosios grotos atradimas 1952 m. Čia aptikta apie 584 fragmentiniai tekstai. Jų perskaity-mas užtruko itin ilgai. Tekstus buvo planuojama paskelbti 1960-1975 m., tačiau dėl nestabilios politinės Artimųjų Rytų situacijos bei prastos rastų ritinių kokybės ir fragmentiškumo šis darbas užtruko net iki 1992 metų. Tai sukėlė įtarimų, esą ritiniai neskelbiami „konspiraciniais" sumetimais. Pasigirdo aiškinimų, kad tai esąs Vatikano „sąmokslas", kurio tikslas -išsaugoti slaptą informaciją apie Jėzų. Tačiau Vatikanas neturėjo nieko bendra su Kumrano ritinių leidimu - tai buvo ir tebėra Izraelio archeologijos valdybos reikalas. Ilga rastų ritinių tyla davė dingstį gausioms vos ne fantastinėms publikacijoms apie Kristaus ir Kumrano bendrijos ryšį. Bene pirmą kartą apie Kristaus „studijas" Kumrane prabilta 1955 m. žurnale „The Illustrated London News", kur buvo paskelbtas straipsnis intriguojančiu pavadinimu: „VVhere Christ Himself May Have Studied: An Essene Monastery at Khirbet Qumran". Verta atkreipti dėmesį, kad tai buvo padaryta tuomet, kai dar tęsėsi kasinėjimai Kumrane, nekalbant jau apie tai, kad rasti rankraščiai dar nebuvo rekonstruoti (kiek tai galėjo būti įmanoma) bei perskaityti.

Tad bandykime pažvelgti į spėjamą Jėzaus ir Kumrano bendrijos ryšį. Mūsų svarstymą paskatino ir popiežius Benediktas XVI, savo knygoje „Jėzus iš Nazareto" pasakęs tokią mintį: „Gali būti, kad šiai bendruomenei buvo artimas Jonas Krikštytojas, o gal ir Jėzus bei jo šeima".

aukštyn
 Darius Baronas
Miškų lietuvių ir stepių totorių susidūrimas Mindaugo laikais

Įvadas. Visuotinėje Europos ir Azijos tautų istorijoje svarbią vietą užima stepių klajoklių įsiveržimai į jų sėslių kaimynų žemes. Sėsliai ir klajokliškai gyvenusių visuomenių kaimynystė dažnai įgydavo tarpusavio grumtynių dėl „vietos po saule" pavidalą. Stepės užima nepaprastai didelę erdvę, prasidedančią Mandžiūrijoje ir besibaigiančią Kaspijos ir Juodosios jūrų stepėmis, kurių toliausiai į vakarus nutįsęs plotas lai-komas Vengrijos lyguma. Tūkstančius kilometrų besidriekiančios ste-pės buvo puikus koridorius, kuriuo nuo žilos senovės klajoklių gentys traukdavo vakarų kryptimi. Prisimintini hunai, avarai, vengrai, kadaise drebinę, tiesiogine ir perkeltine prasme, Vakarų ir Vidurio Europos kraš-tus. Pastebėta, kad dideli klajoklių genčių įsiveržimai iš Vidurinės Azijos platybių būdavo periodiški. Paskutinis ir savo mastais pranokęs visus ankstesnius Azijos klajoklių įsiveržimus buvo mongolų-totorių užkaria-vimai XIII a., jie padėjo susikurti didžiausiai istoriniais laikais žinomai žemyninei imperijai.

Pasaulinėje istoriografijoje mongolų užkariavimai ir po jų vykę procesai seniai tiriami. Nelengvai sprendžiama iki pat šių dienų lingvistinė problema, nes šaltiniai apima daugybę kalbų; čia svarbiausios yra kinų ir persų kalbos, po jų eina lotynų, graikų, rusų, gruzinų, armėnų, arabų, sirų, tibetiečių, korėjiečių ir net pačių mongolų kalbos. Be to, šių rytietiškų (orientalinių) šaltinių publikavimas, reikalaujantis spedfinės lingvistinės ir istorinės kompetencijos, vyksta lėtai, tik maža jų dalis išversta į žinomas Vakarų kalbas.

Matydami, kad Vakarų ir Vidurio Europos, Šiaurės Amerikos ir Rusijos istoriografijoje vyksta aktyvūs „mongolų klausimo" tyrimai, turime konstatuoti, kad mūsų istoriografijoje ši problematika jau kokias tris dešimtis metų trypčioja vietoje. 1975 m. pasirodžiusi Romo Batūros monografija ir toliau lieka nepralenktas ir kol kas vienintelis šios srities veikalas. Savo metą gerai reprezentuojantis pavadinimas -Lietuva tautų kovoje prieš Aukso ordą - rodo tuo metu privalomą koncepciją apie „pažangių" ir „reakcingų" istorinių jėgų tarpusavio kovą. Nepaisant privalomos ar savanoriškos duoklės sovietiniam marksizmui, šiame veikale galima aptikti vertingų pastebėjimų, svarbių išvadų, gana plačią bibliografiją. Tenka tik apgai-lestauti, kad tokio pobūdžio tyrimai nei sovietinėje, nei nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje toliau nebuvo plačiau tęsiami. ^iuo straipsniu nepretenduojame į šios spragos užpildymą, tenorime atkreipti dėmesį į lietuvių ir totorių kontaktų svarbą ir pateikti keletą pastebėjimų apie pirmuosius lietuvių ir totorių kontaktus, kurie, mūsų manymu, istoriografijoje nėra pakankamai akcentuoti.

aukštyn
 Eugenija Ulčinaitė
Jėzuitai ir provincijos kultūra (Kai kurie jėzuitų veiklos aspektai puoselėjant lietuvių kalbą ir kultūrą XVI - XVIII a.)

Rengdamiesi įkurti Vilniuje katalikišką kolegiją, pirmą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jėzuitai suvokė ypatingą savo vaidmenį šiame krašte: 1) kovoti su protestantiškosios reformacijos plitimu, pasitelkiant mokslą ir studijas ir 2) stiprinti katalikybės pozicijas Lietuvoje bei gretimuose kraštuose, steigiant misijas ir aiškinant paprastiems žmonėms svarbiausias katalikų tikėjimo tiesas jų gimtąja kalba. Jau 1564 m. rugpjūčio 18 d. čekų jėzuitas Baltazaras Hostounsky (1535-1600), dalyvavęs delegacijoje pas karalių Žygimantą Augustą dėl jėzuitų kolegijos Vilniuje įkūrimo, pranešė Jėzaus Draugijos generolui Diegui (Jokūbui) Laynezui: „Karalius turėtų įsteigti kolegiją didžiausiame Lietuvos mieste Vilniuje. <...> Tada atsidarytų kelias į Kiniją per Maskvos ir totorių žemes. Sis kelias būtų trumpesnis ir saugesnis už jūros kelius".

Jėzuitų kolegijos Vilniuje įsteigimą pagreitino aktyvi Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus pozicija, jo derybos su Varmijos vyskupu Stanis-lovu Hozijumi, Lenkijos primu Janu Przerębskiu, popiežiaus nuncijumi Giovanni Francesco Commendone. Sių derybų rezultatas buvo minėto čekų jėzuito Hostounsky vizitas į Lietuvą. 1569 m. spalio 6 d., susipažinęs su realia situacija, Hostounsky į Romą rašė: „Visoje šiaurėje už Vilniaus nėra tokio miesto, kuris prilygtų Vilniui savo garsu ir kuriame taip patogu būtų gyventi žmonėms. Nuo jo netoli Maskva, Totorija, Svedija. Taip pat čia niekur nėra universiteto, net garsesnės mokyklos, nei daktarų, nei magistrų, kurie galėtų mokyti. Vilniuje, Lietuvoje ir jos kaimynystėje gyvena įvairių tautybių žmonės, kmiuos jėzuitai galėtų mokyti ir jų kultūrą kelti. Todėl geriau čia reikėtų steigti universitetą, o ne paprastą mokyklą".

Jėzuitų viceprovinciolas Francisco Sunyer, papildydamas Hostounsky pranešimą, atskleidė tolesnius Jėzaus Draugijos tikslus: „Reikia taip pat neužmiršti, kad čia mums plačiai atsiveria durys į Maskvą, o iš jos per Totoriją galėsime pasiekti ir Kiniją. Be to, reikia neužmiršti Svedijos ir Livonijos: į šias šalis taip pat bus galima patekti, ir reikia prašyti Dievą, kad savo maloningąją akį atkreiptų į tas tautas".

aukštyn
 Dalius Viliūnas
Užmirštieji Apšvietos epochos pedagogikos ir mokyklų siluetai: bajoro ugdymas XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje Marijampolės marijonų mokykloje

Įvadas. Lietuvos mokyklų istorijos esminiai faktai yra neblogai žinomi. Gana plačiai tyrinėta pedagoginės minties raida, jos epochos, procesai. Tai rekonstruojama kaip faktais pagrįstas, nuoseklus naratyvas, dėl kurio iš esmės nesiginčijama. Vis dėlto manome, kad baigtinė, mažėjanti dar nepaliestų istorinių detalių, netyrinėtų tekstų aibė tebėra pirminis šios svarbios lituanistikos šakos - Lietuvos švietimo istorijos - rūpestis.

Straipsnio uždaviniai - naujomis detalėmis papildyti duomenis apie Lietuvos mokyklas ir Apšvietos epochos pedagogiką XVIII-XIX a. sandūroje. Lenkijos, taip pat mūsų mokslininkų, pirmiausia Jono Račkausko, Meilės Lukšienės, monografijose ir studijose šio laikotarpio mokyklų bei ugdymo minties Lietuvoje ištirtumas yra nemenkas, proporcingas Apšvietos laikotarpio istorinei reikšmei. Tiesioginis šiame straipsnyje gvilde-namas objektas - vienuolių marijonų Marijampolės mieste įsteigta viešoji mokykla. Jos aplinkoje kurti ir funkcionavę diskursai leidžia rekonstruoti keletą platesnių, Lietuvos kultūros ir švietimo tyrėjų darbuose nenagrinėtų reiškinių. Būtent švietėjišką vaikystės sampratos variantą, smulkiosios bajorijos lavinimo praktiką ir jo idealus paskutiniame XVIII a. ketvirtyje -XIX a. pradžioje, jie suteikia galimybę kelti hipotezes apie šio luomo pasaulėvaizdžio regioninius bruožus. Ligšiolinių Lietuvos švietimo, mentaliteto raidos tyrinėjimų kontekste pastarieji dalykai yra svarbūs ir įdomūs dėl keleto priežasčių.

Yra įsitvirtinusi nuomonė, jog didžiulis dvasinis proveržis Lietuvos kultūros istorijoje - Apšvieta - buvo žadinamas ir vykdomas valdančiojo, įtakingojo elito, trumpai tariant, pateiktas iš viršaus. Tyrinėta organizacinė veikla, nagrinėtas kūrybinis palikimas Stanislawo Konarskio, Antonijo Poplawskio, Grzegorzo Piramowicziaus, Hugono Kollątajaus, Ignoto Masalskio, Michalo Bžostowskio, Kazimiero Narbuto, daugelio kitų Abiejų Tautų Respublikos įžymių veikėjų, kurie skleidė pažangias Vakarų teoretikų, filosofų koncepcijas, pritaikė jas krašto edukacijai. Šie didelio vakarietiško išsilavinimo asmenys parengė bei įgyvendino Abiejų Tautų Respublikos švietimo reformą, turėjusią išskirtinę reikšmę ir mastą Europos kontekste.

Straipsnyje pristatomi XVIII a. antrojoje pusėje-XIX a. pradžioje užrašyti tekstai lig šiol nebuvo tyrinėti. Jie sukurti ne minėto intelektinio elito viršūnėse, bet periferijoje, atokios provincijos mokykloje, etniniu, kalbi-niu, socialiniu, geografiniu požiūriu grynai lietuviškoje terpėje. Jie buvo adresuoti ne įtakingiems didikams, ne švietimo reformatorių salonams, bet eiliniams mokymu ir lavinimu besirūpinantiems piliečiams. Taigi jie kalba apie Apšvietos pedagoginių nuostatų skverbimąsi ir plitimą plates-niuosiuose Lietuvos visuomenės sluoksniuose lemtingame Abiejų Tautų Respublikos istorijos periode. Sis menkai tyrinėtas klausimas yra reikšmingas ir kiek kitu, dar siauresniu aspektu. Užnemunės, regiono, atlikusio itin svarbų vaidmenį vadinamojo Tautinio atgimimo ir modernios lietuvių nacijos formavimosi procese, sociokultūrinis gyvenimas iki pat XIX a. antrosios pusės yra beveik visiškai nežinomas. XVIII a. Užnemunė - ne tik švietimo istorijos, bet ir apskritai literatūrinės veiklos, Lietuvos socialinės ar politinės minties, luominės, tautinės, politinės savimonės istorijos požiūriais - tikra niekieno žemė. Pirmuoju Užnemunės (Suvalkijos) literatu vis dar tebelaikomas Antanas Tatarė (1805-1889). Stinga ne tik literatūros kūrinių, bet apskritai dokumentų, atskleidžiančių socialiniu požiūriu savitos šio regiono visuomenės mentalitetą ankstyvuoju jos raidos etapu; nedisponuojama memuaristiniais, epistoliariniais ar kitais šaltiniais, kurie leistų pamatyti kryptingesnės kultūrinės veiklos pėdsakus. Straipsnyje stengiamasi kiek užglaistyti šią spragą.

Mokslinėje literatūroje, dabartinėje istoriografijoje (juolab apžvalginio pobūdžio darbuose) Marijampolės marijonų pasaulietinė mokykla, veikusi paskutiniame XVIII a. ketvirtyje-XIX a. pradžioje, nėra minima. Padrikų, faktografinio pobūdžio duomenų apie ją pateikė Jonas Totoraitis „Sūduvos - Suvalkijos istorijoje" (Kaunas, 1938). Totoraičio pateiktoji informacija istorikams nesuteikė galimybės susidaryti aiškesnio vaizdo apie šį didžiulį švietimo centrą, o kartais netgi klaidino. Antai Meilė Lukšienė, pasiredama Totoraičiu, klaidingai nurodė Marijampolėje egzistavus tik parapinę mokyklėlę, rengusią kandidatus į dvasininkus.

Marijampolė lig šiol nebuvo minima tarp reikšmingesnių XVIII a. edukacijos centrų Lietuvos regionuose, pvz., Kauno, Varnių, Kražių, Raseinių ar Kėdainių. Taigi bent minimalus straipsnio uždavinys (be keliamų kultūrologinio pobūdžio hipotezių) - patikslinti, papildyti XVIII a. mokyklų „žemėlapį".

aukštyn
 Algimantas Katilius
Marijonų vienuolynai 1863 m. sukilime ir jų uždarymas

Įvadas. Lietuvos vienuolijų istorijoje XIX amžius yra išskirtinis. Sakydami išskirtinis, turime galvoje tai, kad vienuolynai patyrė didelius sukrė-timus: buvo uždarinėjami ir jų XIX a. liko tik vienas kitas. Rusijos imperijos valdžia uždarydavo vienuolynus kiekviena pasitaikiusia proga, bet ypač jie nukentėdavo po pralaimėtų sukilimų. Po 1831 m. sukilimo buvo uždaryta daugiau nei pusė Rusijos imperijoje veikusių vienuolynų. Vienuolynai buvo uždarinėjami ir vėlesniais metais, bet didžiausi išbandymai vienuolių laukė pralaimėjus 1863 m. sukilimą.

aukštyn
 Valdas Pruskus
Intelektualų katalikų požiūris į rasių teoriją ir valstybę tarpukario Lietuvoje

Įvadas. Socialiniai eksperimentai, kuriuos tarpukario metais vykdė nadonalsocialistai Vokietijoje bei fašistai Italijoje, neliko nepastebėti ir lietuvių intelektualų katalikų, ypač jaunosios kartos, susibūrusių apie „Naujosios romuvos" (1931-1940) žurnalą ir dėl to ilgainiui gavusių „romuviečių" vardą. Tarp jų buvo A. Maceina, P. Dielininkaitis, J. Keliuotis, F. Kemėšis ir kt. Ištikimi socialinės katalikybės idėjoms jie stengėsi suvokti ir įvertinti naujus laiko ženklus, jų atsiradimą, prigimtį ir puoselėjamus siekius. Vertinant šiuos eksperimentus, ne visada laikytasi postuluojamų teiginių griežtų apibrėžimų ir jų išsamių paaiškinimų. Todėl nenuostabu, kad menkai įsigilinę į esmę, dažniausiai neskirdami fašizmo nuo nacionalsocializmo (dvi skirtingas radikalaus judėjimo atmainas vadindami tuo pačiu vardu), nesigilindami į katalikų autorių požiūrio į šias atmainas ypatumus, sovietmečio tyrinėtojai kaltino juos fašizmo propaganda.

Deja, ši tradicija pasirodė gaji. Tai paliudija ir jau nepriklausomybės laikotarpio kai kurių tyrinėtojų darbai. Pirmiausia L.Donskio knyga „Tarp Karlailio ir Klaipėdos" (1997), kurioje autorius intelektualus katalikus kaltina neleistinomis simpatijomis fašizmui. Knygoje ypač stengiamasi sumenkinti A. Maceiną - vieną žymiausių tarpukario jaunosios kartos intelektualų katalikų, vadinant jį menku filosofu ir lietuvių f ašizmo ideologu. Kaip teigia prof. K. Skrupskelis (JAV), A. Maceiną L.Donskis kritikuoja remdamasis archajiška filosofijos samprata, o perdėta retorika ir gausios tiek faktinės, tiek logikos klaidos rodo, jog geriausiu atveju smerkiamus raštus jis vartęs, ieškodamas tik inkriminuojančios medžiagos.

Kitas A. Maceinos raštų tyrinėtojas P. Butkus nelinkęs sutikti su L. Donskio kategorišku tvirtinimu, kad A. Maceina simpatizavęs „klerofašizmui", ir laiko šį teiginį „per daug vienareikšmiu, apibendrinančiu ir todėl mažai įtikinančiu". Tačiau kartu P. Butkus nurodo, kad A. Maceina „savo darbuose neišvengė ir totalitarizmo idėjų obertonų".

Taigi matome, kad intelektualų katalikų jaunosios kartos požiūrį į fašizmą ir nacionalsocializmą apskritai ir ypač jo šerdį - skelbtąją rasių teoriją ir praktiką - dera aptarti plačiau ir išsamiau.

Reikia pasakyti, kad fašizmas kaip politinis judėjimas, siekęs pakeisti valstybės valdymo formą pagal korporatyvinį modelį, jaunosios kartos katalikų intelektualams buvo daugiau ar mažiau suprantamas ir net at-rodė patrauklus - kai kurias ]o idėjas net perėmė ar savaip transformavo. Tai matyti ir iš 1936 m. paskelbtos deklaracijos „Į organiškosios valstybės kūrybą". Tačiau nacionalsocializmas ir jo siekiai kėlė nerimą. Mat A. Hitleris buvo ne tik griežtas katalikybės priešas, bet ir Lietuvai bei kitiems Vokietijos kaimynams turėjo teritorinių pretenzijų. Vos atėjęs į valdžią, jis ėmė judinti Klaipėdos krašto klausimą. Tačiau bene didžiausią nerimą visiems demokratų sluoksniams kėlė nacionalsocialistų propaguota idėja apie rasių nelygiavertiškumą. Šia idėja jie norėjo pateisinti valstybės kūrimą, jos tikslus bei funkcionavimą, patenkinti nelygiavertę gyventojų padėtį valstybėje. Rasizmas prieštaravo Katalikų Bažnyčios mokymui. Jaunosios kartos intelektualai katalikai stojo prieš nacionalsocializmą ir jo šerdį - mokymą apie rases ir jo įgyvendinimo pasekmes. Jie pateikė savą tautinės valstybės sampratą.

Straipsnio tikslas - atskleisti jaunosios kartos intelektualų katalikų požiūrio į rasizmo teoriją ir praktiką ypatumus, taip pat pastangas atskirti ir propaguotą tautinės valstybės sampratą nuo fašistinės.

aukštyn
 Aurimas Stulpinas
Žmogaus terapinio klonavimo etika

Įvadas. Tobulėjant ląstelės gyvybinės veiklos supratimui ir jos manipu-liavimo technikai XX a. prasidėjo daugialąsčių organizmų klonavimo era. Pradėjus nuo varliagyvių 1952 m., gan sėkmingai sukūrus transgenines bei chimerines peles 8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje, paskutiniame de-šimtmetyje pradėta sėkmingai klonuoti žinduolius, t. y. triušius, kiaules, kates, karves, kumeles, nepamirštant ir viso šito pradininkės avies Dolly 1996 metais1. Pastarasis įvykis buvo tam tikras signalas: o kas toliau? Tiek mokslininkai, tiek politikai ir visuomenės veikėjai bei Bažnyčios vado-vai suprato, kad nėra pasaulyje teisinės bazės, kuri sulaikytų pažinimo ištroškusius moksUninkus nuo beprecedenčio aukščiausios gyvybės for-mos - žmogaus - klonavimo. Tačiau kadangi labai mažai kas supranta, kas yra klonavimas, iki šiol nėra manoma, kad šis procesas pažeidžia žmogaus teises ar prieštarauja doriniam įstatymui, žmoniškumui ir etikai. Atvirkš-aai, klonavimas pateikiamas kaip būdas gelbėti beviltiškus ligonius jiems užauginant autologinius (savus) naujus ir sveikus organus, todėl terapinis klonavimas turtingesnėse šalyse yra prioritetinė mokslo bei medicinos tyrimų kryptis.

aukštyn
 Adronė V. Škiudaitė
Prof. Juozo Meškausko gyvenimo kelias

Pristatydama prof. dr. Juozo Meškausko straipsnį „Prelato Mykolo Krupavičiaus jaunystė", noriu tarti keletą žodžių apie patį straipsnio autorių.

Juozas Meškauskas gimė 1904 m. Vajėšių kaime, Anykščių valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Taigi jau senokai atšventė 100-mečio jubiliejųir vis dar yra aktyvus ir fiziškai, ir kūrybiškai. Prieš keletą metų „Draugo" dienraštyje buvo spausdinamas jo traktatas apie Alzheimerio (Alcheimerio) ligą, o štai šiemet pasirodė studija apie profesoriaus amžininką ir idėjos brolį prel. Mykolą Krupavičių. Toks ilgas darbingas amžius - tikra Dievo dovana.

Prieš keletą metų lankydama profesorių jo gražiojoje gyvenvietėje ant Mičigano ežero kranto - Beverly Sores miestelyje, Indianos valstijoje, praleidau įdomų ir malonų pusdienį profesoriaus namuose. Jis gyveno nuostabios gamtos apsuptyje - pakrantėje, panašioje į Lietuvos Nidą, - dukters, gabios skulptorės Marijos Meškauskaitės, ir nuoširdžių kaimynų lietuvių globojamas. Kalbėjome apie gyvenimą, idealus ir Lietuvą. Profesoriui tai buvo baisios tragedijos metai - ką tik Mičigano ežeras buvo pasiglemžęs du ]o vaikaičius ir giminaitį iš Lietuvos. Neseniai buvo mirusi ]o gyvenimo draugė - žmona Janina Petrauskaitė-Meškauskienė.

Su profesoriumi jau anksčiau buvo tekę susitikti Lietuvoje, leidžiant krikščionių demokratų savaitraštį „Apžvalga" ir žurnalą „Tėvynės sargas". Jis buvo mūsų autorius, prenumeratorius, aukotojas. Pats buvo aktyvus Krikščionių demokratų sąjungos išeivijoje narys. Atvykęs į Lietuvą jis aplankė redakciją ir aš parengiau pasikalbėjimą su juo apie gyvenimą ir mokslinę veiklą. Vėliau ne kartą teko susitikti su profesoriumi gerų jo kaimynų Natalijos ir garsaus išeivijos solisto Jono Vaznelių namuose, taip pat Čikagos lietuvių renginiuose. Profesorių maloniai prisiminė ir į Lietuvą gyvenimo saulėlydyje sugrįžęs jo bičTulis ekonomistas Jonas Sakas.

Apie šaunaus triumvirato - Juozo Meškausko, Jono Sako ir kun. Vytauto Bagdanavičiaus - dvasinį bendravimą dažnai užsimena Krikščionių demokratų sąjungos generalinis sekretorius Pranas Povilaitis, kuris daugel metų lankydavosi Meškauskų namuose. Tai būdavę trijų mąstytojų idealistų pokalbiai. Deja, iš to triumvirato profesorius belikęs vienas.

Juozas Meškauskas buvo veiklus ateitininkas; už tai prieškariu tautininkų valdžia jį net buvo įkalinusi Varnių koncentracijos stovykloje. Prie-šinosi ir sovietinei, ir vokiečių okupacijai, sėdėjo net kalėjime. Rūpinosi katalikiškos minties gydytojų telkimu. Buvo studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas, įkūrė „Gajos" studentų medikų ateitininkų organizaciją, kuri JAV dar vis egzistuoja, buvo vienas jos pirmininkų. Kaip pasakojo Čikagoje gyvenusi gen. K. Musteikio našlė, jau a.a. Gražina Musteikienė, Vokietijoje Meškauskai globoję jų šeimą, kai vokiečiai generolą Kazį Musteikį buvo išmetę su šeima iš pabėgėlių stovyklos. Naktimis Musteikiai ateidavę na-kvoti į pabėgėlių ligoninės netoli Miuncheno vidaus ligų skyriaus vedėjo dr. Meškausko kabinetą. 1949 m. išvykęs į Ameriką dr. Meškauskas ėmėsi privačios gydytojo praktikos. Be to, parašė didžiulį veikalą „Lietuvos me-dicinos istorija", buvo aktyvus visuomenininkas, mėgstamas paskaitinin-kas, Katalikų federacijos, Pasaulio katalikų bendrijos, ateitininkų veikėjas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys. Dirbo politinėse organizacijose - Amerikos lietuvių taryboje, Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete, Lietuvių krikščionių demokratų sąjungoje. Ir, kaip sakė Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos išeivijoje generalinis sekretorius Pranas Povilaitis, visur paliko savo pėdsakus.

aukštyn
 Juozas Meškauskas
Prelato Mykolo Krupavičiaus jaunystė: publikacija

Mykolas Krupavičius yra labai žymus Lietuvos kultūrininkas, visuo-menininkas ir politikas. Si kovinga asmenybė išaugo iš paprasto kaimo bernioko.

Jis pats savo atsiminimus pradeda taip: „Savo giminės kilme niekada nesidomėjau. Ji man ir dabar nerūpi". M. Krupavičiaus tėvai Pranciškus Krupavičius ir Rozalija Malinauskaitė buvo baudžiauninkų vaikai. Rozalija ir Pranciškus gyveno Balbieriškio dvare. Balbieriškis yra prie Nemuno upės, Birštono kilpoje. M. Krupavičius rašė: „Balbieriškis žinomas nuo XVI a. pradžios. Ta vieta priklauso prie senesniųjų mūsų apgyventų vietų. XVI a. pradžioje ten buvo įkurtas dvaras, kuris davė pradžią miesteliui. <...> Balbieriškis - tai grybų, uogų, riešutų, žuvų ir vėžių karalija. Gamtos grožis ir turtai sudarė puikią atostogų vietą. Pasaulį išvydau 1885 m. spalio 1 d. Balbieriškyje".

Tėvas Pranciškus Krupavičius buvo išsilavinęs žmogus. Kur ir kokius mokslus buvo baigęs, tiksliai nežinoma. Tačiau tarp jo knygų buvo išleistų rusų, lenkų ir prancūzų kalbomis. Rozalija Krupavičienė taip pat buvo apsukri Balbieriškio dvaro ūkininkaitė, mokėjusi skaityti ir rašyti. Motinos tėviškės tarpusavio kalba, kaip ir visų ano meto Balbieriškio gyvento-jų, buvo lenkiškas ir lietuviškas žargonas. Tačiau jie laikė save dzūkais. M. Krupavičius sako: „Kaip mano tėvas ir motina Balbieriškyje kalbėjo tarp savęs? Aš nežinau. Tačiau su mumis (mes buvom keturi vaikai - aš ir trys seserys) motina kalbėjo tik lietuviškai. Ji norėjo išmokyti mus ir lenkų kalbos, nes manė, kad mokėti antrą kalbą yra labai naudinga".

aukštyn
 Leonas Laimutis Mačiūnas Irena Mačiūnienė
Iššūkiai Lietuvos šeimos institucijai globalizacijos eroje

Visi suvokiame, kokį svarbų vaidmenį kiekvieno mūsų gyve-nime atlieka šeima: joje keičiasi kartos, ateina naujos gyvybės, jos auga, bręsta, įsijungia į visuomenę. Seimoje vyksta visas kiekvieno mūsų gyvenimas (78*). Joje tarpsta draugystė, meilė ir pareiga, teisė ir atsakomybė, ištikimybė ir rūpestis, pagarba ir gerumas, vienas kito supratimas ir bendro tikslo siekimas. Seimoje vaikai, patirdami tėvų meilę, įsimena pagrindines gyvenimo nuostatas: pasaulėžiūrą, supratimą apie gyvenimo tikslą, elgesio kultūrą, įgyja krikščioniškojo gyvenimo ir maldos patirtį. Sutuoktiniai, kurdami šeimą, tai supranta ir todėl siekia, kad visa, kas geriausia šeimoje subrandinta, būtų perduota vaikams. Perduodama ir visa tai, kas gera pasisavinta iš pažįstamų, draugų, savo tėvų bei senelių. Taigi šeima yra kiekvieno mūsų gyvenimo pagrindinė mokykla ir žmogaus esmės pajautimas (2, 61, 75). Todėl kiekvienas gerbiame savo šeimą, ją puoselėjame, giname jos orumą ir garbę.

aukštyn