LKMA logoLKMA Metraštis

Tomas XXVI

Turinys su nuorodomis į straipsnio santrauką

aukštyn
  
Pratarmė

Pateikiame skaitytojams pirmajį 2005 m. „LKMA Metraščio" tomą. 2005-ieji metai kupini svarbių įvykių Bažnyčiai: tai Popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtieji Eucharistijos metai, 40-ieji nuo Vatikano II Susirinkimo pabaigos (1965 m. gruodžio 8 d.). Istorijoje 2005-ieji bus įrašyti kaip Didžiojo Popiežiaus Jono Pauliaus II mirties metai ir kartu intelektualo Kardinolo Jozefo Ratzingerio kaip popiežiaus Benedikto XVI pontifikato pradžios metai.

Lietuvių katalikų mokslo akademijos nariai ne tik kartu su visa žmonija stebėjo siuos reikšmingus Bažnyčios gyvenimo įvykius, bet ir su visa Bažnyčia Dievo suteiktų gabumų bei talentų pagalba stengėsi įsigilinti ir suprasti, kokiu keliu per siuos įvykius Dievas, istorijos Viešpats, nori vesti Žmoniją, Bažnyčią ir mūsų Tautą.

Šiame 26-ajame „LKMA Metrasao" tome spausdinama 2003-2004 m. mokslinių konferencijų medžiaga. Tai LKMA akademiko J.Brazaicio gimimo šimtmčiui skirta konferencija „Juozas Brazaitis - Lietuvos piliečio raiška", vykusi 2003 m. gruodžio 9 d. Vilniuje, antisovietinio partizaninio pasipriešinimo sukakčiai skirta konferencija „60 metų nuo ginkluotosios rezistencijos pradžios", vykusi 2004 m. spalio 8 d. Vilniuje, tarptautinė mokslinė konferencija „Rusijos imperijos konfesinė politika Lietuvoje ir Baltarusijoje (XIX a.)", vykusi 2003 m. spalio 2-3 d. Lietuvos istorijos institute. Spausdinami moksliniai straipsniai, parengti šiose konferencijose skaitytų pranešimų pagrindu.

Įdomus yra ir tradicinis atskirų mokslinių straipsnių skyrius: nuo istoriko habil. dr. Mečislovo Juco darbo, nagrinėjančio XV-XVIII a. etnografinėje Lietuvoje lietuvių parapijų kūrimo problemas, kun. V. Vaidilos darbo apie M.Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą su įdomaus šaltinio - kun. K. Arlausko „Atsiminimų" ištisa publikacija iki šių dienų Bažnyčios gyvenimo aktualijų, aptariamų dr. K.Valanaaus ir I.Sivileviaūtės straipsnyje „Tikybos mokymas: tikybos mokytojo darbo teisinių santykių reglamentavimo raida".

Nemažai įdomios medžiagos ne tik šių dienų, bet ir ateities tyrinėtojai ras tradiciniuose publikacijų, recenzijų ir kronikos skyriuose.

Viltingai žvelgiame į ateitį tikėdamiesi, kad, nepaisant finansinių ir kitokių sunkumų, „LKMA Metrastis" ir toliau tęs katalikų mokslininkų mokslinių darbų publikavimo misiją.

aukštyn
Habil. dr. Mečislovas Jučas
Lietuvių parapijų fundacijos XV - XVIII a. (Vilniaus vyskupija)

Katalikų parapijų tinklas Vilniaus vyskupijoje susidarė pavėluotai dėl vėly vo Lietuvos krikšto (1387 m), evangelikų reformatų įsigalėjimo (XVI a. antrojoje pusėje) ir potridentinės Bažnyčios didelio akcento LDK slavu (senosios graikų religijos) žemėms. Ten buvo kuriamos katalikų ir remiamos bažnytinei unijai priklausiusios parapijos. Persilaužimas katalikų naudai įvyko XVII a. pirmojoje pusėje ir pasiekė savo apogėjų XVIII a. gale, kai parapijų skaičių papildė filijos, kuriamos atokiausiose kaimo vietovėse. Iš 400 vyskupijos parapijų tik 1/3 buvo lietuvių ir 2/3 balta-rusių žemėse.

XIV-XV a. parapijų fundatoriai buvo beveik išimtinai LDK didieji kunigaikš-čiai, o XVI-XVIII a. perėmė iniciatyvą bajorai ir jų elitas - magnatai. Jie fundavo parapijas tvirtai tikėdami, jog yra atsakingi už savo pavaldinių - baudžiauninkų dvasinį gyvenimą, jų katechizavimą ir aprūpinimą šv. Sakramentais.

Fundacija, kurios turinį sudarė žemė su joje gyvenančiais baudžiauninkais ar ištuštėjusi žemė dvarui įkurti, buvo skirta parapijos klebonui ir jo tarnams (vargo-nininkui, zakristijonui, mokytojui, prieglaudai) išlaikyti. Taip pat buvo aukojama miškai (statybinė medžiaga ir malkos), vandenys (žvejybai), pinigai, dešimtinė (dešimtoji dalis nuo visų javu), kuri vėliau keičiama į pinigus (kalenda), propinacijos teisė. Parapijos administraciją rėmė ir parapijiečiai aukomis ir atlyginimais už bažnytinius patarnavimus.

„Patrimonia Christi", arba vadinamoji bažny tinė beneficija, buvo klebono nuosavybė, bet be teisės ja disponuoti, t.y. perduoti, dovanoti ar sukeisti. Ji priklausė dvasinei jurisdikcijai paveldimai. Lietuvoje ji nebuvo stambi. Ji buvo panaikinta XIX a. viduryje vykstant Bažnyčios turtų sekuliarizavimui ir įvedant caro valdžios priežiūrą.

Parapijos fundatorius turėjo patronato teisę. Lietuvoje ji žinoma nuo 1447 m. didžiojo kunigaikščio Kazimiero privilegijos. Zinoma ir klebono prezentavimo vyskupui - koliacijos teisė. Patronas - parapijos fundatorius likdavo jos globėjas. O tai reiškė, kad jis turėjo saugoti bažnytinę beneficiją ir prižiūrėti savo pavaldinių atliekamas religines pareigas. Betjis negalėjo kištis į pamaldų tvarką ir sakramentų priėmimą. Patronas galėjo būti palaidotas jo globojamoje bažnyčioje ar jos rūsyje, įsigyti nuolatinę šv. Mišių auką už save ir šeimos mirusiuosius.

Straipsnyje nesiekėme aprėpti visų parapijų kūrimo dokumentų ir apimti Vilniaus vyskupijos slaviškų žemių. Straipsnio tikslas - išvardyti filantropus ir jų aukos parapijoms turinį.

aukštyn
 Jurgita Liutvinaitė
Religiniai konvertitai Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje: sociokultūrinio portreto bruožai (XIX a - XX a. pradžia)

Straipsnio tikslas - atskleisti legalių katalikų ir judėjų konversijų į Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčią aplinkybes ir motyvus bei nustatyti konvertitų vaidmenį evangelikų reformatų bendruomenėje.

Iki XIX a. pabaigos buvo retos konversijos, vėliau prasidėjo itin dažnos. Išskir-tinos keturios konversijų priežastys. Pirma priežastis - politinės aplinkybės. Katalikų ir judėjų Bažnyčios buvo Rusijos imperijos unifikacinės politikos priekyje. Tuo tarpu evangelikų reformatų Bažnyčiai teko „periferinė" priespauda; tai lėmė konversijas į šią Bažnyčią, siekiant apeiti politinius ir teisinius suvaržymus. Antrą kon-versijų priežastį lėmė vyravęs poreikis šeimos aplinkoje užtikrinti konfesinį homogeniškumą. Čia išskirtinas jaunas konvertitų amžius, kai nepilnamečiai religiją keisdavo tėvų iniciatyva. Judėjų nepilnamečių konversijas sąlygojo tėvų konversijos, o katalikų - dažniausiai vieno iš tėvų mirtis. Likęs našlys/našlė siekė kitatikius vaikus prijungti prie savos Bažnyčios. Trečia konversijos priežastis taip pat turėjo šeiminį pobūdį, tačiau ji lietė tik pilnamečius katalikus. Dėl skirtingų katalikų ir evangelikų reformatų Bažnyčių kanoninių teisių skyrybų atžvilgiu konversija buvo išeitis gauti skyrybas. Konversijos dėl siekiamų skyrybų itin išplito nuo XIX a. pabaigos. Ketvirtą konversijų priežastį lėmė pasikeitę religiniai įsitikinimai. Kon-vertitų būta tarp sinodui pavaldžių kunigų ir kuratorių, tačiau tai buvo reti atvejai.

Iki XIX a. pabaigos negausios konversijos neleido konvertitams daryti įtakos atskiros parapijos likimui. Tačiau vėliau padėtis pasikeitė. Vilniaus mieste įvairiais būdais sinodas siekė stiprinti Bažnyčios pozicijas, todėl konvertitai tapdavo Vilniaus parapijos nariais. Konvertitai Vilniaus parapijoje užėmė dominuojančią vietą tarp parapijiečių, tačiau jie nedaly vavo nei religiniame, nei visuomeniniame parapijos gyvenime. Tradiciškai konvertitams konversija buvo tik formalumas, jie nebuvo pakeitę savo religinių nuostatų. XX a. pradžioje Vilniaus parapija, turėdama itin daug parapijiečių, neturėjo stabilios ir perspekty vios parapinės bendruomenės.

Bažnyčios instituto, bet ne religinių nuostatų, keitimas lėmė evangelikų reformatų Bažnyčios konvertitų dvejopą konfesinę marginalizaciją. Pirma, kai asmuo nenori/negali fiziškai savęs tapatinti su konkrečia konfesine aplinka. Antra, kai asmuo, jau turėdamas kito tikėjimo suformuotą religinę pasaulėžiūrą, susiduria su kitos Bažnyčios mokslu.

aukštyn
Habil. dr. Valdas Pruskus
Katalikų iniciatyva: pirmieji sociologiniai tyrimai Lietuvoje (1912 m. anketinė vartotojų kooperatyvų apklausa)

Straipsnyje aptariami veiksniai, paskatinę patriotiškai nusiteikusią Lietuvos katalikų dvasininkiją XIX–XX a. sandūroje palaikyti kooperaciją, įžvelgiant joje pa-tikimą priemonę ne tik ekonominei valstiečių, sudariusių daugumą gyventojų, padėčiai pagerinti, bet ir siekiant užkirsti kelią kapitalo koncentracijai, taip pat tautiniam solidarumui ugdyti. Parodoma kooperacijos ideologų ir organizatorių įžvalgos, skelbti prioritetai ir praktiniai veiksmai. Atskleidžiama kunigų Povilo Januševičiaus ir Fabijono Kemėšio 1912 m. organizuoto pirmojo sociologinio tyrimo Lietuvoje – vartotojų kooperatyvų apklausos tikslai ir aplinkybės. Analizuojama tyri-mų eiga ir gauti rezultatai, kurie leidžia geriau suprasti kooperatyvinio judėjimo raiškos ypatumus tuo laikotarpiu

aukštyn
Kun. Vytautas Vaidila
Teologinė Žmogaus gyvenimo prasmės paieška rašytojos Marijos Pečkauskaitės - Šatrijos Raganos Gyvenime ir Kūryboje

M.Pečkauskaitės gyvenimo ir kūrybos brandą lėmė spaudos draudimo laikotarpis, – tautinio budimo metas, sudėtingi luomų santykiai jos gyvenamuoju metu. Iki Didžiojo karo mūsų tautoje buvo du ryškūs luomai: sulenkėję bajorai ir lietuviš-ka liaudis. M.Pečkauskaitė, nors ir būdama bajorų kilmės, veda šias dvi mūsų tau-tos gyvenimo puses į kontaktą. Pečkauskų šeimos bendravimas su dvasininkais, ypač su kun. K.Bukantu, Marijos dalijimasis su Pranu Augustaičiu patyrimais apie ilgėjimąsi amžinųjų dalykų daro įtakos rašytojos įkvėpimui mąstant apie šio pa-saulio laikinumą. Studijų metu Šveicarijoje ypač didelę įtaką Marijos Pečkauskaitės pasaulėžiūros formavimuisi padarė profesorius F.V.Försteris. M.Pečkauskaitės praktinė pedagoginė veikla, atsisakant autoritarinių santykių tarp auklėtojo ir mo-kinio ir demokratizuojant juos, veda rašytojos, kaip Försterio sekėjos, pedagogiką dorovinio auklėjimo kryptimi. Dorovinį auklėjimą M.Pečkauskaitė laiko pagrindi-niu auklėjimo tikslu, drauge lavinant mokinių protą, jausmus ir valią.

Rašytojos visuomeninė veikla – tarnavimas žmonėms brandžiausiai pasireiškia Židikuose. Lietuviškos mokyklėlės kūrimas, puoselėjant tautiškumą, Šv.Vin-cento draugijos, globojančios vargšus, veikla, blaivybės namų statyba, ambulatorijos išlaikymas, lietuviškų vakarų rengimas – visiško rašytojos atsidavimo ir tarna-vimo visuomenei pavyzdys. Artimo meilės darbais Marija Pečkauskaitė apgobia silpniausius, likimo nuskriaustus žmones, rūpinasi vargšais, ligoniais, našlaičiais, seneliais ir kitais, laukiančiais pagalbos.

Antroji Šatrijos Raganos gyvenimo dalis – literatūrinė kūryba. Nuo pat mažens bręsdama kaip rašytoja, ji paliko labai meniškus, brandžius literatūrinius ir pedagoginius kūrinius. Jos kūryboje atsiskleidžia trys svarbiausi idėjinio pasaulio bruožai: religingumas, altruizmas, estetiškumas.

Brandžiausiame rašytojos Šatrijos Raganos kūrinyje „Sename dvare“ vaizduojamas stiprus Absoliuto ilgesys, žmogaus gyvenimo tikslo siekimas. Apysaka „Se-name dvare“ – visos rašytojos gyvenimo patirties viršūnė, vedanti į teologinį žmogaus gyvenimo žemėje tikslą – amžinybės siekimą. M.Pečkauskaitė sukuria puikius veikalus iš savo minties ir darbo, dvasios ir prakaito, kovos ir laimėjimų – iš savo pačios gyvenimo.

aukštyn
Kun. Klemensas Arlauskas
Atsiminimai apie rašytoją ir pedagogę Mariją Pečkauskaitę - Šatrijos Ragamą

Kunigas Arlauskas Klemensas, Juozapo sūnus

Gimė 1910 m. lapkričio 23 d., Paviliotės k., Židikų vls., Mažeikių aps.

Mokėsi:

1918–1921 m. Židikų prad. mokykloje,

1921–1924 m. Mažeikių vid. mokykloje,

1924–1925 m. Kretingos progimnazijoje,

1928–1930 m. Italijoje,

1930–1931 m. Kaune,

1931–1938 m. Telšių kunigų seminarijoje.

Įšventintas kunigu 1938 m. balandžio 16 d.

Dirbo:

1938–1941 m. Viekšniuose parapijos vikaru, 1941–1944 m. Kuršėnuose kapelionu, 1944–1947 m. Viekšniuose parapijos vikaru, 1947–1949 m. Pajūryje parapijos klebonu, 1956–1960 m. Plungėje parapijos altarista, 1960–1964 m. Žarėnuose parapijos klebonu, 1964.VI–IX Telšiuose katedros parapijos vikaru, 1964–1965 m. Tirkšliuose parapijos altarista, 1965–1967 m. Žvingiuose parapijos klebonu, 1967 –---- m. Ylakiuose parapijos altarista.

Dabar gyvena: Ylakiai, Skuodo r.

aukštyn
 Aivaras Jakulevičius
Teologijos - filosofijos fakultetas vytauto Didžiojo universitete 1922 - 1940 metais

Straipsnyje apžvelgiama Kauno universiteto, Teologijos-filosofijos fakulteto istorija, kai kurie jo raidos 1922–1940 m. bruožai, bandymai šį fakultetą reformuoti. Aptariama fakulteto struktūra, jo vadovybė, profesoriai ir studentai; taip pat apžvelgiama ir fakulteto mokslinė leidyba.

Teologijos-filosofijos fakulteto įkūrimas buvo būtinas, nes, pirma, dauguma Lietuvos gyventojų buvo katalikai, antra, katalikai turėjo daugiausia pakankamo išsilavinimo žmonių, kurie galėtų dirbti universitete. Teologijos-filosofijos fakultetas, įsteigtas 1922 m. balandžio mėn., buvo kompromisinis sprendimas – atsisakyta steigti atskirą katalikų universitetą. 1926 m. valdžią įgavę kairieji leido suprasti, kad fakultetas bus mažinamas, o vėliau, po perversmo valdžioje įsitvirtinus tautininkams, atėjo tikras išbandymų metas – vis dažniau ir griežčiau grasinama pertvarkyti fakultetą. 1931 m. atliktas pertvarkymas buvo vienašališkas sprendimas – nepaisyta tarptautinių ir vietinių įsipareigojimų Bažnyčiai. Kadangi Teologijos-filosofijos fakultetas buvo katalikiška mokymo įstaiga, tai jo globėjas buvo Šventasis Sostas. Globa ypač sustiprėjo 1927 m. pasirašius Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordatą, pagal kurį fakultetas tapo tarptautiniu objektu.

Fakultetas dažnai sulaukdavo priekaištų, kad per lengvai teikia aukštojo mokslo diplomus ir buvo lyginamas su Humanitariniu fakultetu, tačiau Teologijos-filosofijos fakultetą baigusių garsių asmenybių skaičiumi jis nė kiek nenusileido Humanitariniam fakultetui. Nemaža dėstytojų buvo stipriausios to meto Lietuvos mokslininkų organizacijos – Lietuvių katalikų mokslo akademijos – nariai. Fakultetas leido ir mokslinius žurnalus – „Logos“, „Soter“, „Athe-naeum“.

Prasidėjus sovietų okupacijai, buvo likviduojami visi vienuolynai ir katalikiš-kos mokymo įstaigos. Teologijos-filosofijos fakultetas buvo uždarytas 1940 m. liepos 16 d. (oficialiai apie uždarymą paskelbta liepos 25 d.). Tačiau Lietuvos Vysku-pų Konferencija šį faktą pripažino neteisėtu ir paskelbė, kad fakultetas veikia toliau.

aukštyn
 Lina Striokaitė
Krikščioniškojo vienuolinio gyvenimo ir jo teisinio reglamentavimo pradžia (I - VI a.)

Straipsnyje apžvelgiamos krikščioniškojo vienuolinio gyvenimo ištakos. Analizuojamos jo atsiradimo priežastys, iškeliamas intriguojantis klausimas, ar galima Jėzų Kristų laikyti šio gyvenimo būdo steigėju. Remiantis III a. pabaigos ir IV a. pradžios istoriniais šaltiniais, aptariama, kaip šis fenomenas vienu metu pasirodė daugelyje rytinės Romos imperijos dalies vietų, ypač Egipte, Palestinoje, Sirijoje, Mažojoje Azijoje, įvairiose Šiaurės Afrikos provincijose. Vienuolinio gyvenimo formų įvairovė sutelkia mūsų d ėmesį į žmogaus vaizduotės galimybes ir dvasinio gyvenimo turiningumą. Pagal rašytinius šaltinius galima nustatyti, kada ir kokiu bū-du vienuolinis gyvenimas buvo pradėtas reglamentuoti teisiškai, būtent vienuolynų steigėjams pradėjus rašyti regulas. Jos tapo ne tik normatyviniais tekstais, bet ir dvasingumo vadovėliais.

aukštyn
Dr. Kazimieras Valančius Ieva Sivilevičiūtė
Tikybos mokymas: tikybos mokytojo darbo teisinių santykių reglamentavimo raida

Vatikano bažnytinės statistikos centrinės tarnybos paskelbtoje analizėje, remiantis naujausio Popiežiškojo žinyno „Annuario Pontificio“ duomenimis, pabrėžiama, kad nuo popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato pradžios (1978 m. pabaiga) iki 2001 m. pabaigos katalikais krikštytų žmonių pasaulyje padaugėjo 40,2 proc. (nuo 757 mln. iki 1061 mln.). Šiame katalikiškosios tapatybės stiprinimo procese didelį vaidmenį atlieka bažnytinės auklėjimo įstaigos. Vatikano katalikiškojo auklėjimo kongregacijos prefekto kardinolo Z.Grocholewskio duomenimis, šiuo metu pasaulyje yra 250 tūkst. katalikiškų ugdymo įstaigų, kuriose mokosi 42 mln. mokinių. Be to, valstybinėse bei privačiose mokyklose dirbančių mokytojų nemaža dalis yra katalikai, o neretai ir vienuoliai arba vadinamųjų pasaulietinių Dievui pašvęsto gy-venimo institutų nariai.

Lietuvos Respublikos 1922 metų ir vėlesnės nepriklausomos valstybės Konstitucijos deklaravo tikybos ir sąžinės laisvę, skelbė Bažnyčių lygybę valstybėje. Be to, Katalikų Bažnyčios santykius su Lietuvos valstybe reguliavo 1927 metų konkordatas. Konstitucijos suteikė tikybinėms organizacijoms religinės propagandos laisvę, kulto apeigų atlikimo laisvę, teisę steigti ir tvarkyti kulto namus, mokyklas, auklėjimo ir labdaros draugijas. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje tikybos mokymas buvo privalomas. Mokiniams, nelankantiems tikybos pamokų ir neturintiems pažymio iš šio dalyko, nebuvo duodami mokyklos baigimo pažymėjimai ar brandos atestatai.

Okupacijos metais tikybos mokymas mokyklose buvo uždraustas. Atkūrus nepriklausomybę, jos mokymas įtvirtintas Švietimo įstatymu, o vėliau, pasirašius sutartį su Šventuoju Sostu „Dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje“, įtvirtintas tarptautine sutartimi. Šios sutarties normos buvo perkeltos į 2003 m. birželio 17 d. Švietimo įstatymo pakeitimo įstatymą. Tikybos mokytojo darbo teisinius santykius reglamentuoja ir 2002 m. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, kuris įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d.

aukštyn
  
Mokslinė konferencija rusijos imperijos konfesinė politika Lietuvoje ir Balttarusijoje (XIX amžius)
aukštyn
Dr. Jelena Filatova
Konfesinė carinės vyriausybės politika Baltarusijoje (1772 - 1869)

Per pastaruosius du šimtmečius susikaupė gana daug istoriografinės medžiagos apie atskiras Rusijos imperijos konfesijas XVIII a. pab.-XIX a. pirmojoje pusėje.

Straipsnyje apžvelgiama konfesinė carinės vyriausybės politika Baltarusijoje įvairiais laikotarpiais. 1772-1796 m. laikotarpiu siekiama panaikinti senąsias bažnytines struktūras ir sukurti naujas. Carinė valdžia šiuo laikotarpiu faktiškai dar nesikišo į konfesijų vidaus gyvenimą.

1797-1825 m. laikotarpiu carinė valdžia toliau vykdė nesikišimo į konfesijų gyvenimą politiką, tik įsakais reaguodavo į konfesijų tarpusavio ginčus.

1826-1869 m. laikotarpiu baigiamas konfesijų vadovaujančių organų kūrimas ir bažnytinių struktūrų unifikavimas pagal stačiatikių Bažnyčią. Pradedamas dvasi-ninkų ir valstybės valdžios „susidėjimas“, visi svarbūs konfesijų klausimai sprendžiami stačiatikių archijerėjo ir gubernijų valdžios. Šiuo laikotarpiu svarbiausia buvo stiprinti Stačiatikių Bažnyčios įtaką Baltarusijoje ir Lietuvos gubernijose.

aukštyn
Dr. Ieva Šenavičienė
Unitų Bažnyčios valdymas Rusijos imperijoje 1796 - 1839 m.

Straipsnis, paremtas publikuotais šaltiniais, skiriamas aptarti Unitų Bažnyčios politinio ir administracinio valdymo ypatumams 1796–1839 m. buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, Rusijai atitekusiose po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo. Šiuo laikotarpiu, sutapusiu su Pavelo I ir Aleksandro I (1876– 1825 m.), o vėliau – Nikolajaus I viešpatavimo metais, pertvarkant Unitų Bažnyčios politinį ir administracinį valdymą, reiškėsi skirtingos rusų valdžios politikos Unitų Bažnyčios atžvilgiu tendencijos

Pavelo I ir Aleksandro I Unitų Bažnyčios politinio ir administracinio valdymo pertvarkymai iš esmės neturėjo antiunijinių tikslų. Tie pertvarkymai buvo unifikacinio pobūdžio ir atspindėjo bendrą Rusijos valstybės siekį priartinti kitatikių konfesijų valdymą prie Stačiatikių Bažnyčios valdymo būdo. Unitų Bažnyčios politinė priežiūra buvo vykdoma per Katalikų Bažnyčios politinės priežiūros institucijas; tai rodė rusų valdžios požiūrį į unitus kaip į nesavarankišką konfesinį darinį su neaiškia ateitimi. 1804–1809 m. stiprėjant Katalikų Bažnyčios įtakai Unitų Bažnyčiai, Unitų Bažnyčios vadovai ėmėsi mažinti katalikybės įtaką, tatai matyti iš kai kurių jų inicijuotų šios Bažnyčios valdymo pertvarkymų.

Unijos likvidavimo strategija 1796–1839 m. laikotarpiu buvo suformuluota Nikolajaus I valdymo metais. Kadangi atvira prievartinė Jekaterinos II antiunijinė politika žemėse, kur vyravo katalikai, buvo sunkiai įmanoma, Nikolajaus I unitų politikos savitumas buvo Unitų Bažnyčios pagrindų naikinimas iš vidaus, unitų dvasininkijos rankomis. Tokios politikos galimybė tuo metu atsirado dėl sustiprėjusios įtampos tarp Unitų Bažnyčios hierarchų ir Katalikų Bažnyčios dėl įtakos (lotynizacija, prozelitizmas) bei privilegijų (ypač politinio ir administracinio Unitų Bažnyčios valdymo srityse), taip pat dėl didėjusio socialinio, kultūrinio, ideologinio atotrūkio tarp diecezinės ir vienuolinės unitų dvasininkijos, tam atotrūkiui įtakos taip pat turėjo katalikybė.

Unitų Bažnyčios politinio ir administracinio valdymo panoramoje Nikolajaus I metais skirtini du laikotarpiai. Pirmuoju laikotarpiu (1827–1831 m.) svarbiausi Unitų Bažnyčios valdymo pakeitimai turėjo tikslą atriboti jos politinį ir administracinį valdymą nuo Katalikų Bažnyčios valdymo, šiuo požiūriu buvo itin reikšmingas 1828 m. balandžio 22 d. caro įsakas „Dėl Graikų unitų dvasinės kolegijos įkūrimo“. Antrojo laikotarpio (1832–1839 m.) Unitų Bažnyčios valdymo savitumas buvo jos politinio valdymo atskyrimas nuo bendro kitatikių valdymo ir sukoncentravimas stačiatikių valdymo institucijose. Valdymo reorganizacija pasibaigė religiniu Unitų Bažnyčios sujungimu su Stačiatikių Bažnyčia.

aukštyn
Dr. Svetlana Morozova
Pasipriešinimas unijos panaikinimui Baltarusijoje 1834 - 1838 m.

Įvairių baltarusių visuomenės sluoksnių pasipriešinimo unitų tradicijų naikinimui istorija mažai žinoma. Tikslas panaikinti uniją labai paveikė visuomenę ir sukėlė tam didžiulį pasipriešinimą. Judėjimas apėmė visą Baltarusiją, ypač aktyviai ir organizuotai veikė Rytų Baltarusijoje dvasininkai, bajorai, valstiečiai. Koordinuoti pasipriešinimo judėjimą ėmėsi Polocko dvasininkų atstovas Belikovičius; jo įtaka pasiekė Minską ir Vilnių.

Pasipriešinimas vyko įvairiais būdais - buvo boikotuojamos naujovės, jėga ginamos savos sakralinės relikvijos, nepriimami nauji valdininkai, rašomi kolektyviniai protestai, apeliacijos caro vardu. Beveik trečdalis Baltarusijos dvasininkų atsisakė pasirašyti sutikimą priimti stačiatikybę. Ryžtingas pasipriešinimo žingsnis buvo dvasininkų susirinkimas ir peticija Nikolajaus I vardu, kur buvo prašoma juos apginti ir jiems padėti; peticiją pasirašė 111 dvasininkų.

Kitaip mąstantieji ir nepaklusnieji susilaukdavo represijų. Bažnyčios nutarimo viešas paskelbimas buvo atidėtas, kol į Baltarusiją atvyks specialiai iškviesti papildomi kariniai daliniai - buvo bijomasi maišto protrūkio.

aukštyn
Habil. dr. Aldona Prašmantaitė
Žemaičių vyskupijos vyrų vienuolynų 1832 m. likvidavimo akcija: motyvai ir tikslai

Rusijos valdžios iniciatyva 1832 m. įvykdyto Romos katalikų vienuolynų likvidavimo padarinys tas, kad vienuolynų tinklas Žemaičių vyskupijoje sumažėjo kone perpus. Lyginant su visoje Rusijos imperijoje likviduotų skaičiumi, Žemaičių vyskupijoje panaikintų vienuolynų procentas buvo mažesnis (visos imperijos teritorijoje šis skaičius siekė per 60%). Tačiau uždaryti 6 (iš 13 veikusių) vyrų vienuolynai - karmelitų (Raseiniuose, Kėdainiuose, Linkuvoje), pijorų, pranciškonų konventualų ir benediktinų - gerokai destabilizavo vyskupijos vienuolynų tinklą. Turint omenyje, jog dalis vienuolynų turėjo parapijas, prie visų buvo špitolės ir vienokio ar kitokio lygmens pradžios mokyklos, jų likvidavimas turėjo neigiamą įtaką ne tik religiniam, bet ir to meto kultūriniam vyskupijos gyvenimui. Vyskupijoje liko tik bernardinų, dominikonų ir karmelitų vienuolynai. Vienuolynų likvidavimo analizė Žemaičių vyskupijoje leidžia patikslinti prielaidą, jog ši akcija sietina vien su posukiliminėmis represijomis. 1830-1831 m. sukilimo veiksnys tiesioginės įtakos Žemaičių vienuolynų 1832 m. uždarymui neturėjo - likvidavimo akcija apskritai aplenkė vyskupijos bernardinų ir dominikonų vienuolijas, nors jų vienuolių dalyvavimas sukilime buvo įrodytas. Žemaičių vyskupijos vienuolynų likvidavimas vyko kartu su visoje Rusijos imperijos teritorijoje 1832 m vykdyta vienuolynų naikinimo akcija ir gali būti vertinamas kaip svarus argumentas teiginiui, kad sukilimas nebuvo tiesioginė vienuolynų uždarymo priežastis, pagrįsti. Tai buvo Rusijos imperijos vykdytos vienuolynų naikinimo politikos etapas, pradėtas rengti ir vykdyti dar iki prasidedant 1830-1831 m. sukilimui.

aukštyn
Dr. Grigorijus Potašenko
Michailas Muravjovas, "lenkų klausimas" ir Lietuvos sentikiai: konfesinės politikos vingiai 1863 - 1865 m.

1863 m. paskyrus Vilniaus gubernatoriumi M.Muravjovą, Vakarų gubernijas jis pradėjo valdyti pagal karinį policinį režimą. Sentikių problema tame kontekste at-rodė šiek tiek egzotiška. Jų padėtis buvo ypatinga, jie telkėsi ne vienoje vietoje, bet buvo pabirę salomis plačioje teritorijoje - tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, Prūsijoje. Todėl sentikystė plėtojosi kaip atskiros bendrijos, kurios mažai paisė bažnytinių nutarimų ir valstybės jsakų.

Iki 1905 m. sentikystė buvo persekiojama mažuma, nors Jekaterinos II ir Aleksandro I laikais į sentikius buvo žiūrima tolerantiškai. Vis dėlto ir tuo metu jie Rusi-joje neturėjo lygių teisių. Tik savo „antrojoje tėvynėje“ - Abiejų Tautų Respublikoje - steigė savo bažnytines organizacijas. Didžiausią įtaką jie darė Rusijos emigrantams. Tai rodo, kad rafinuotos kultūrinės bangos ritasi ne tik iš vakarų į rytus, bet ir atvirkščiai.

„Lenkų klausimą“ Muravjovo politikai buvo paranku supinti su sentikyste. Šis klausimas istorijoje mažai tyrinėtas. Straipsnyje mėginama atskleisti rusų sentikių santykius su caro valdžia. Tačiau sentikiai Lietuvoje nebuvo vieningi: vieni palaikė caro valdžią, kiti - sukilėlius. Jie buvo susiskaidę į vadinamąsias fedosejevininkų ir bepopių sroves. Jomis sumaniai naudojosi M.Muravjovas, kovodamas prieš Katali-kų Bažnyčią.

aukštyn
Dr. Darius Staliūnas
Imperinės valdžios vaidmuo masiškai verčiant katalikus stačiatikiais XIX a. 7 - ajame dešimtmetyje

Nuo 1863 iki 1867 m. Šiaurės vakarų krašte (Vilniaus, Kauno, Minsko, Gardino, Vitebsko, Magiliavo gubernijose) stačiatikiais tapo apie 75 000 katalikų, daugiausia baltarusių valstiečių. Šiame straipsnyje mėginama nustatyti, kokį vaidmenį šiame procese atliko Rusijos imperijos valdžia.

Nekyla abejonių, kad tiek centrinė, tiek vietinė valdžia džiaugėsi didėjančiu stačiatikių skaičiumi. Tačiau jų požiūris į valdžios vaidmenį šiame procese, taip pat į jo tikslus skyrėsi. Ypač tuo metu, kai Vilniaus generalgubernatoriais buvo K.Kaufmanas ir J.Baranovas, valdininkai ir iš dalies stačiatikių dvasininkija stengėsi ne tik skatinančiomis, bet ir prievartinėmis priemonėmis paversti stačiatikiais kuo daugiau baltarusių katalikų. Dalis vietinės administracijos net tikėjosi, kad pavyks paversti stačiatikiais visus baltarusius. Tačiau Vilniaus generalgubernatoriumi paskyrus A.Potapovą, šis procesas sulėtėjo. Naujasis „vyriausiasis krašto viršininkas“ nerėmė aktyvios valdininkų misijinės veiklos. Be šios, gana svarbios priežasties, buvo ir kitų, kurios stabdė masinį perėjimą į stačiatikybę. Dalis valdininkų manė, kad prievartinis katalikų vertimas stačiatikiais yra pavojingas, nes taip skatinamos antivyriausybinės nuotaikos, kas ypač pavojinga „pakraščiuose“. Dar viena kliūtis buvo katalikų dvasininkijos ir pačių valstiečių pasipriešinimas. Ne paskutinį vaidmenį čia atliko ir finansinės problemos (pavyzdžiui, reikėjo pinigų bažnyčioms perdirbti į cerkves). Pagaliau ir dalis rusų visuomenės buvo nepasirengusi patikėti „lenkų“, taigi ir kai kurių katalikų kunigų, perėjusių į stačiatikybę, nuoširdumu, o tai savo ruožtu neskatino naujų prisijungimų prie Stačiatikių Bažnyčios.

aukštyn
 Yvan Leclère
Lietuviškasis paradoksas: Rusijos konfesinė politika sentikių atžvilgiu Šiaurės vakafrų krašte 1863 - 1883 m.

Šiaurės vakarų krašte 1863 m. sentikiai įrodė savo lojalumą ir tam tikrą mistinį atsidavimą carui, bet tai darė savarankiškai eidami sargybą, atakuodami įtariamus maištininkus. Sentikiai buvo ištikimi, bet nenuolankūs, savo vidaus gyvenimą tvarkė autonomiškai.

Valdininkai, siekdami paklusnumo, naudojo ne lanksčią konfesinę politiką, kuri būtų stiprinusi sentikių autonomiją ir padariusi juos dar labiau nekontroliuojamus, o imdavosi globos formos, kad paklusniuosius galėtų paversti nuolankiais ir pritariančiais rusų tautiškumui.

aukštyn
Dr. Regina Laukaitytė
Vientikybė Lietuvoje (XIX a. viduryje - XX a. pradžioje)

Straipsnis skiriamas lietuvių istoriografijoje iki šiol neanalizuotai temai - vientikybės (rus. единоверие) fenomenui, jos atsiradimui ir raidai Lietuvoje. Vientikybė yra savotiška Stačiatikių ir Sentikių Bažnyčių unijos forma: prisijungę prie stačiatikybės sentikiai galėjo laikytis savo senųjų apeigų, tradicijų, tik privalėjo būti Stačiatikių Bažny čios hierarchijos žinioje. Negausioms vientikių parapijoms už valstybės lėšas buvo statomos cerkvės, skiriami jų pačių išsirinkti šventikai, kurių išlaikymas nieko nekainavo, - jie gaudavo algą iš iždo kaip ir stačiatikių dvasininkai. Be to, vientikiai galėjo naudotis pilietinėmis, juridinėmis teisėmis, kurių neturėjo imperijoje diskriminuojami sentikiai.

Dėl sąlygiškai geresnės sentikių padėties nei Rusijos imperijos gilumoje vientikių bendruomenės Lietuvoje atsirado palyginti vėlai, buvo negausios. Jų atsiradimą pristabdė ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupo, vėliau metropolito Josifo (Semaškos) nepritarimas vientikių parapijų steigimui. Kadangi stačiatikių cerkvių tinklas šalyje buvo labai retas, arkivyskupas siekė, kad sentikiai tiesiog pereitų į stačiatikybę, nekeldami jokių išankstinių sąlygų.

Imperijos gilumoje sentikius jungtis prie Stačiatikių Bažnyčios vertė caro valdžios persekiojimas: pilietinė bei socialinė diskriminacija; sentikių maldos namai, vienuolynai dažnai būdavo perduodami vientikiams. Tuo tarpu Lietuvoje išvengta prievartos: religinius motyvus formavo ir diegė misionieriai; vientikiams atiduoti tik vieni sentikių maldos namai (Karališkiuose, Ukmergės aps.), kitos cerkvės pastatytos naujos.

Didžiausią įtaką vientikybės atsiradimui ir plitimui Lietuvoje turėjo arkimandritas Pavelas Prūsietis, apie 20 metų vadovavęs fedosejevininkų srovės vienuolynui Voinove (Eckertsdorfas, tuometinėje Prūsijoje). Jam netikėtai perėjus į vientikybę ir tapus Maskvos Šv. Nikolajaus vientikių vienuolyno vyresniuoju, keletas Lietuvos sentikių dvasininkų taip pat įtikino savo parapijiečius jungtis prie Stačiatikių Bažnyčios vientikybės teisėmis. 1869-1870, 1872 m. t. Pavelas lankėsi Lietuvoje su misijomis ir padėjo vientikybės pamatus. Buvo įkurtos pirmosios parapijos, netrukus pastatytos cerkvės Novoaleksandrovske (dab. Zarasai, 1872 m.), Karališkiuose (1871 m, su filija Ukmergėje), Kaune (1871 m.); įšventinti pirmieji keturi šventikai, buvę fedosejevininkų srovės sentikių parapijų dvasininkai.

Iki XIX a. pabaigos įsteigtos dar dvi parapijos: Lazarcų (1888 m.) ir Strošiūnų (1894 m.). XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje platesnio sąjūdžio tarp Lietuvos sentikių už susijungimą su stačiatikybe inicijuoti nepavyko, nors Stačiatikių Bažnyčia niekuomet nenutraukė savo misijų.

Vientikybės plitimas Lietuvoje neįgavo didesnio masto, vis dėlto ji destabilizavo Sentikių Bažnyčios, ypač fedosejevininkų srovės, padėtį. 1911 m. Kauno gubernijoje buvo 2052 vientikiai ir du jų šventikai. Tai sudarė apie 4,2 proc. visų šioje gubernijoje gyvenusių sentikių (47 997).

Po Pirmojo pasaulinio karo vientikybė Lietuvoje natūraliai sunyko, neturėdama jėgų atkurti savo bendruomenes. Be to, Lietuvos Respublikoje stačiatikybei tapus negausia religine mažuma, stačiatikių vyskupijos vadovybė atsisakė šios prozelitizmo formos.

aukštyn
Dr. Sergej Tokt
Rusijos konfesinė politika Baltarusijos kaime XIX a. II pusėje - XX a. pradžioje

Rusijos imperijos konfesinė politika Baltarusijos kaime buvo susijusi su nacionaliniu klausimu, su valstiečių nacionalinio identiteto formavimo problema. Šios politikos tikslas - sustiprinti imperijoje vyravusios stačiatikybės statusą ir apriboti katalikybės įtaką. XIX a. 7-ajame dešimtmetyje imperijos valdžia stengėsi priversti katalikų tikėjimo valstiečius pereiti į stačiatikių tikėjimą. Kita valdžios politikos kryptis - katalikiškų kaimų bažnytinėse pamaldose įvesti rusų kalbą. XX a. pradžioje šios politikos laimėjimai buvo menki. Rusijos valdžiai nepavyko priversti ka-talikų dvasininkų, kad šie nešviestų kaimo gyventojų. Provincijos dvasininkai sta-čiatikiai buvo visiškai lojalūs valdžiai ir tapo savitu valdžios aparato priedu, o tai menkino jų autoritetą Baltarusijos valstiečių akyse.

aukštyn
Dr. A. Smaliančiuk
Baltarusių kalbos problema katalikų pamaldose Minsko ir Vilniaus vyskupijose XIX a. antroje pusėje - XX a. pradžioje

Baltarusių kalbos sakralizacijos idėja, pasirinkus jos įvedimo į katalikų pamaldas kelią, tik XX a. pradžioje tapo baltarusių tautinio judėjimo reikalavimu. Kadangi oficialiai Rusijos imperijos politinis ir kultūrinis elitas baltarusių kalbos nepripažino ir nebuvo švietimo baltarusių kalba, kalbos sakralizacija galėjo pagreitinti baltarusių tautinės idėjos išplitimo procesus.

Kalbinės problemos svarbumo supratimas daugiausia lietė elitą. Dauguma baltarusių katalikų netgi ir paskutiniais Rusijos imperijos egzistavimo dešimtmečiais nejautė poreikio sakralizuoti gimtąją kalbą. Labiausiai tai paaiškinama tuo, kad tik pavieniai parapijų dvasininkai palaikė siekį įvesti baltarusių kalbą į bažnyčią. Paaštrėjus politinei kovai ir suaktyvėjus tautiniams procesams dauguma kunigų pavertė bažnyčias Baltarusijoje lenkų tautinių interesų atrama.

XIX a. II pusės-XX a. pradžios laikotarpiu Vilniaus vyskupai (E.Ropp, S.Danisevičius ir kt.) pritarė baltarusių kalbos funkcionavimo katalikų pamaldose idėjai, juo labiau kad tai sulaukė oficialaus Vatikano patvirtinimo. Būtent Katalikų Bažnyčios hierarchų pozicija, o ne esą „probaltarusiški“ atskirų valdžios pareigūnų pareiškimai davė tam tikrą galimybę baltarusių kalbos sakralizavimui. Tačiau jos pažangos lygis ir silpnokas baltarusių tautinis judėjimas sukliudė pasinaudoti šia galimybe.

aukštyn
Dr. Paul Werth
Sunkus kelias į katalikybę: tikyba ir pilietinė padėtis po 1905 m.

Dauguma norėjusiųjų pereiti į katalikybę vadovavosi 1905 m. balandžio 17 d. įsaku, reguliuojančiu perėjimą iš vienos konfesijos į kitą. Tačiau valdžia buvo linkusi, kad lemiamas balsas renkantis tikybą būtų valdžios. Galima manyti, kad Rusijos piliečiams ji niekad nenorėjo suteikti tikybos religinės laisvės. Nuo 1908 m. valdžios konfesinė politika dar labiau sugriežtėjo, ypač reikalauta pilietinių aktų „teisėtos registracijos“.

Kadangi metrikų knygos buvo rašomos dvasininkų, valdžiai labiausiai rūpėjo kiekvieno piliečio tikyba. Ji galėjo nekreipti dėmesio į savo piliečių tikybą ir į jų perėjimą iš vienos konfesijos į kitą tik tuo atveju, jei šalyje būtų įvesta civilinė metrikacija. Tačiau tai liko tik teorinio lygmens, nes valdžia dar nebuvo pajėgi imtis tokio administracinio darbo ir nebuvo pasirengusi įstatymiškai įforminti ateistų kaip „netikinčiųjų žmonių“ klasės.

aukštyn
Dr. Valentina Janovskaja
1905 m. tolerancijos įsakas - Rusijos imperijos naujos konfesinės politikos pradžia

1905 m. balandžio 17 d. Rusijos imperijoje buvo priimtas įsakas „Dėl toleranci-jos pradų stiprinimo“. Jį nulėmė keletas imperijos išorinių ir vidinių priežasčių. 1905 m. Prancūzijoje išleistas įstatymas dėl Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės. Tokie įstatymai buvo priimami ir kitose valstybėse. Šis procesas kitose šalyse irgi buvo sudėtingas ir ilgas, tai nulėmė ir sąžinės laisvės principą. Sąžinės laisve jie laikė religinių veiksmų prievartos panaikinimą.

Rusijoje 1904 m. gruodžio 12 d. priimtas įsakas „Valstybės tvarkos tobulinimo metmenys“, kuriuo numatyta panaikinti visus nestačiatikių religijų religinio gyvenimo apribojimus. Tačiau gyvenime išliko instinktyvus Stačiatikių Bažnyčios įtarumas ir net priešiškumas kitoms religijoms. Sunku buvo pereiti iš vieno tikėjimo į kitą. Iškildavo klausimų, į kuriuos nedavė atsakymų nei 1905 m. balandžio 17 d. įsakas, nei vėlesni poįstatyminiai aktai. Nė vienas teisės dokumentas nesprendė tokių situacijų:

- ar gali pereiti į kitą tikėjimą vaikai, jei pereina vienas iš tėvų arba jei kitas numiršta;

- ar gali pereiti į nekrikščionių tikėjimą mažamečiai vaikai, jei į jį grįžta abu tėvai;

- ą apskritai galima laikyti pirmtakais nekrikščionimis, norint pereiti į nekrikščionybę.

Vėliau Rusijos imperijos įstatymai, susiję su tolerancija, buvo įvairiais būdais stabdomi stačiatikių hierarchijos.

aukštyn
Dr. Marianna Sokolova
Konfesijų istorijos metodologijos tyrimo klausimu

Straipsnyje pabrėžiamas ideologinis ir konfesinis angažavimasis, šiuolaikinės istoriografijos mitologiškumas. Kartu konfesinė problematika glaudžiai siejama su Rusijos imperijos nacionalinio klausimo aktualizavimu. Konfesijų istorija „perrašoma“ iš naujo, nes tyrinėtojų požiūrį į iš šaltinių pažįstamų faktų sąveiką nulemia nemoksliniai faktoriai. Tapačių sociologinių ir politologinių modelių naudojimas yra vienas iš būdų, kaip spręsti metodologines problemas, nes tokie modeliai atsiranda stengiantis atskleisti paties tyrimo objekto sąveiką.

Be abejo, jokia teorija ir joks modelis negali pretenduoti į visišką istorinių reiškinių ir procesų interpretavimo principų baigtinumą.

Straipsnyje istoriniam akiračiui išplėsti siūloma panaudoti teorinį aparatą, ku-ris leidžia konfesijų istorijos tyrimų empirinius duomenis struktūrizuoti ir atskleisti naujas problemos perspektyvas.

aukštyn
  
Mokslinė konferencija "Juozas Brazaitis - Lietuvos piliečio raiška"
aukštyn
Habil. dr. Antanas Tyla
Juozo Brazaičio pilietinė raiška

Straipsnyje analizuojamas Nepriklausomos Lietuvos valstybės 1918–1940 m. sudarytų laisvos pilietinės raiškos galimybių s ąlygomis išaugęs ir subrendęs pedagogas, mokslininkas, valstybininkas Juozas Brazaitis (1903–1974). J.Brazaitis gimė ir augo Marijampolės rajone ūkininkų šeimoje, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, studijavo humanitarinius mokslus Vytauto Didžiojo ir Bonos universitetuose. Studijų metais jis bendravo su aktyvaus krikščioniško pilietinio kūrybiškumo bendraamžiais, iš kurių brendo jaunasis Lietuvos inteligentijos elitas. Literatūrologo patirtį jis realizavo dirbdamas mokytoju mergaičių „Aušros“ gimnazijoje, dėstydamas bei vadovaudamas Visuotinės literatūros katedrai Vytauto Didžiojo universitete. Jis buvo aktyvus Ateitininkų organizacijos veikėjas, drauge su bendradarbiais 1936 m. pradėjo leisti krikščioniškosios krypties dienraštį „XX amžius“. J.Brazaičiui tai buvo puiki tribūna ugdyti skaitytojus kaip sąmoningus valstybės piliečius, vykdyti jo su bendraminčiais paskelbtą deklaraciją d ėl organiškos valstybės kūrimo, žadinti tautos kūrybinę energiją, skatinti keisti ne tik pačią valstybės santvarką, bet ir kiekvieną pilietį. Prasidėjus sovietinei okupacijai, jis organiškai įsijungė į antisovietinę rezistenciją, tapo sukilėlių Lietuvos Laikinosios vyriausybės premjeru. Po to jis įsijungė į antinacinę rezistenciją ir jau išeivijoje tęsė priešinimąsi sovietinei okupacijai. Visas jo gyvenimas buvo susijęs su Lietuvos valstybės kūrimu, jos dvasinių vertybių ugdymu ir išvadavimu iš sovietinės ir nacių okupacijos. Jis buvo brandaus Lietuvos valstybės krikščioniškosios kultūros išugdyto žmogaus ir piliečio etalonas.

aukštyn
Dr. Arūnas Streikus
Lietuvos intelektualų elitas lemtingų politinių lūžių metais (1940 - 1945 )

Pranešime siekiama išryškinti skirtingą inteletualų grupių reakciją į 1940 m. Lietuvą užklupusias okupacijas ir paneigti kartais pasitaikančius teiginius apie kone visuotinį Lietuvos elito koloboravimą su sovietiniais okupantais 1940–1941 m. Labiau diferencijuotas žvilgsnis į šią problemą atskleidžia akivaizdžią tendenciją, jog katalikiškų pažiūrų intelektualai turėjo daug mažiau iliuzijų okupacinio režimo atžvilgiu. Dalis jų pasitraukė į Vokietiją, o likusieji arba visiškai nedalyvavo viešajame gyvenime, arba įsitraukė į pogrindinę veiklą, arba buvo represuoti. Tarp aktyviai talkinusių okupantams, be prokomunistinių pažiūrų inteligentų, daugiausia buvo liberalių pažiūrų intelektualai, dar nepriklausomybės metais patekę į sovietų kultūrinę bei politinę įtaką. Katalikų intelektualai aktyviau dalyvavo ir antinacinės rezistencijos veikloje, nes susikompromitavę pirmuoju sovietmečiu intelektualai, baimindamiesi represijų, vengė pogrindinės veiklos.

aukštyn
 Jonas Algirdas Antanaitis
Juozas Brazaitis - valstybininkas

J.Brazaitis įžymus nepriklausomos Lietuvos veikėjas. Kartu su kitais to meto intelektualais siekė sukurti jaunos Lietuvos valstybės santvarkos pagrindus. Prisidėjo prie deklaracijos „Į organiškos valstybės kūrybą“ (1936) paskelbimo.

J.Brazaitis, 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, aktyviai įsitraukė į antisovietinį pogrindį, aktyviai kūrė Lietuvių aktyvistų frontą (LAF). Vokiečiams okupavus Lietuvą, kurį laiką dalyvavo Laikinosios vyriausybės darbe.

Vokiečiams sustiprinus represijas, pasitraukė į Vakarus. JAV redagavo savait-raštį „Darbininkas“, žurnalą „ Į laisvę“ . Dalyvavo V L I K ’o darbe, rengė būsimosios Lietuvos valstybės santvarkos koncepciją „Į pilnutinę demokratiją“.

aukštyn
Dr. Sigitas Jegelevičius
Lietuvos Laikinoji vyriausybė

Straipsnyje, įvertinus istoriografinę situaciją, nagrinėjamos Laikinosios vyriausybės suformavimo ir jos legalizavimo aplinkybės bei pirmieji Vyriausybės žingsniai, baigiant 1941m. birželio pabaiga, t.y. Vyriausybę iškėlusios jėgos – Birželio sukilėlių – nuginklavimu. Apžvelgiama Vyriausybės sudėtis ir jos raida. Lietuvos Laikinoji vyriausybė buvo paskelbta per Kauno radiją 1941 06 23 rytą, prasidėjus antisovietiniam Birželio sukilimui, kartu su nepriklausomybės atkūrimo deklaracija. Vyriausybės personalinė sudėtis du kartus buvo keičiama dėl NKGB–NKVD areštų. Aptariami oficialiuose dokumentuose esantys dar du tos Vyriausybės sudėties variantai, skirtingi nuo birželio 23 d. per radiją deklaruotos sudėties. Mėginama nustatyti šių variantų atsiradimo priežastis. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) Berlyno vadovaujančiojo centro vadovas Kazys Škirpa, jau nominuotas Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku, nesilaikydamas susitarimo su minėto Fronto vadovaujančiais centrais Lietuvoje, Berlyne buvo suprojektavęs dar vieną atskirą Laikinosios vyriausybės sudėtį, į kurią buvo įtraukti tik Berlyne gyvenę lietuvių politiniai emigrantai. Mėginama nustatyti, kada buvo suprojektuota (ar sudaryta) ši Vyriausybė, ar tai buvo „atsarginė“ Vyriausybė (jeigu Lietuvoje nebūtų įmanoma paskelbti sudarytos Vyriausybės bendru susitarimu), ar Berlyno lietuvių emigrantų numatyta separatinė Vyriausybė (alternatyva Lietuvoje sudarytajai).

Įrodoma, kad 1941 06 23 paskelbtoji Lietuvos Laikinoji vyriausybė nebuvo pronacistinė ir netgi ne provokiška, nieko bendra neturėjusi su Vokietijos Vyriausybe (naciai iš K.Škirpos Berlyne griežtai pareikalavo, kad prasidėjus karui su sovietais lietuviai nedrįstų nesuderinę skelbti politinių pareiškimų ar sudaryti savo Vyriausybę). Lietuvos Laikinoji vyriausybė paskelbta Birželio sukilėlių išvaduotoje teritorijoje (į Kauną Vermachto daliniai įžengė tik po dviejų parų). Birželio sukilimas ir jo iškeltoji Vyriausybė buvo didelis politinis lietuvių akibrokštas naciams, kurie šios Vyriausybės nepripažino; dėl jų spaudimo Vyriausybė buvo priversta išsiskirstyti.

aukštyn
Dr. Mindaugas Bloznelis
Juozas Brazaitis - tobulesnės demokratijos kūrėjas

Šiame straipsnyje, kalbant apie tobulesnės demokratijos kūrimą, pradžioje aptariami motyvai, nulėmę tobulesnės demokratijos koncepcijos paiešką. Plėtojant šią koncepciją nuosekliai išnagrinėtos būdingos jos evoliucijai pakopos, atitinkančios tam tikrą demokratijos modelį, ir atskleistos tų demokratijos modelių būdingosios savybės.

Pirmoje pakopoje, aprašytoje studijoje „Lietuva po II Didžiojo karo“, labiau akcentuojamos bendros nuostatos – lietuvių kultūros svarba tautos išlikimui, aptariami trys idealai, garantuojantys tautos kultūros plėtotę: religinis, tautinis ir socialinis. Remiantis jais susiformavo politinės srovės – partijos, trukdžiusios visuomenės santarvei, todėl vietoj partijų visuomenei atstovauti turėtų profesiniai susivienijimai.

Toliau nagrinėjama moderuotosios demokratijos idėja, grindžiama taurių asmenybių iškėlimu į vadovaujančias grandis. Darbas – kiekvieno pareiga ir teisė. Valstybės suverenumas priklauso tautai, kuri jį reiškia per tiesiogiai renkamą prezidentą, seimą, profesiniu pagrindu sudarytus rūmus. Ūkinio gyvenimo pagrindas – privati nuosavybė ir iniciatyva.

Labiausiai yra išplėtota reformuotos demokratijos koncepcija. Čia siūlomas kitoks visuomenės organizavimo būdas – partinis ir profesinis. Konkretizuojamos profesinio organizavimo formos: sąjungos ir profesiniai rūmai, kurių numatoma treji (pagal pagrindines darbo sritis). Valstybės gyvenimas organizuojamas suteikiant prioritetą darbui, o tik antroje vietoje lieka kapitalas ir nuosavybė.Ypač daug dėmesio skiriama ūkininkų luomui, kaip sveikųjų tautos tradicijų ir valstybės ūkio pagrindui.

aukštyn
Dr. Arūnas Bubnys
Juozas Brazaitis ir antinacinis pasipriešinimas

Vertinant J.Ambrazevičiaus-Brazaičio rezistencinę veiklą nacių okupacijos metais, galima teigti, kad jis buvo vienas svarbiausių ir įtakingiausių tautinio pasipriešinimo vadų. J.Brazaitis atmetė generalinio komisaro A. von Rentelno siūlymą tapti okupacinės valdžios bendradarbiu, inicijavo protesto memorandumų teikimą vokiečių okupacinei valdžiai. Uždraudus Laikinosios vyriausybės veiklą, J.Brazaitis įsteigė vieną įtakingiausių pasipriešinimo organizacijų – Lietuvių frontą ir iki pat nacių okupacijos pabaigos buvo šios organizacijos vadas, svarbiausias ideologas ir slaptosios spaudos bendradarbis. Jo propaguojama neginkluoto pasipriešinimo naciams taktika darė didelę įtaką viso antinacinio pasipriešinimo judėjimo politinei krypčiai ir tuometinėmis sąlygomis padėjo išvengti tautai bei pogrindžiui didelių nuostolių, bet nesumažino rezistencinės veiklos efektyvumo. J.Brazaitis taip pat stovėj o p r i e V L I K ’ o s t e i g i m o i š t a k ų ir vėliau tapo VLIK’o politinės komisijos pirmininku. Svarstydamas svarbius klausimus, VLIK’as teiraudavosi J.Brazaičio nuomonės ir į ją atsižvelgdavo.

aukštyn
Dr. Paulius Subačius
Literatūrologas Juozas Brazaitis:

Straipsnyje siekiama atskleisti Juozo Brazaičio – literatūrologo interesų gylį, novatoriškumą ir neordinarų mastymą. Remiamasi Antano Baranausko brazaitiška interpretacija (straipsniais „Atspara prieš naujybes: Baranausko prieštaravimo galia“, „Ideologinių grupių santykiai „Aušros“ ir „Varpo“ gadynėje“, „Vysk. A. Baranausko religinės giesmės“). Argumentuojama, kad Brazaičio požiūris konceptualiai skiriasi nuo kitų apie poetą vyskupą rašiusių mokslininkų darbų ir iki šiol nėra pakankamai skiriama dėmesio lietuvių literatūros istorijoje. Prieštaravimas, nesukalbamumas, asmeninis ir idėjinis Baranausko užsispyrimas, kurį visi biografai laikė poeto yda, Brazaičio psichokultūrinėje vizijoje iškyla kaip pranašumas ar bent nepamainoma vidinė spyruoklė. Brazaitis ypač akcentavo spontanišką Baranausko poetinio talento, kaip ir kitų jo turėtų talentų prigimtį. Rūpestis, kad Lietuva nebūtų įtraukta į rusų kultūros įtaką, Brazaičio teigimu, Baranauskui buvo toks svarbus, jog prieš jį nublanko Apšvietos, pažangos ir kiti modernizaciniai imperatyvai. Brazaitis subtiliai niuansavo asmeninį bei visuomeninį poeto vyskupo dramatizmą. Literatūrologo darbai novatoriški ir estetinėje plotmėje – jis gebėjo pasigėrėti ne vien „Anykščių šilelio“ vaizdumu, bet ir rūsčiu Baranausko poezijos gaivališkumu.

aukštyn
dr. Juozas Banionis
Juozas Brazaitis - vienas lietuvių išeivijos ideologų

Profesorius J.Brazaitis, 1944 m. pasitraukęs į Vakarus, iki šeštojo dešimtmečio pradžios gyveno Vakarų Vokietijoje ir veikė VLIK’e, skelbdamas pasaulio bendruomenei Lietuvos laisvės siekius. Jis įsikūrė JAV, kur iš pradžių reiškėsi Lietuvių fronto bičiulių veikloje, o nuo septintojo dešimtmečio pradžios, nors ir pasitraukęs iš oficialių pareigų, ryžtingai ir nuosekliai toliau rūpinosi Lietuvos laisvinimo reikalais. Šiame straipsnyje, remiantis profesoriaus laiškais, spausdintais raštais, amžininkų liudijimais bei atsiminimais, atskleidžiamos J.Brazaičio pastangos išlaikyti Lietuvos nepriklausomybės idėją lietuvių išeivijoje Vakaruose.

aukštyn
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Jonas Brazaitis - LKMA istorijos tyrėjas

Straipsnyje kalbama apie vieną iš gausios J.Brazaičio veiklos krypčių – dalyvavimą Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) veikloje ir jos istorijos tyrinėjimą. Studija „Akademija tautos kryžkelėse. LKM Akademijos 50 metų sukakties minėjimas“ J.Brazaitis vienas pirmųjų padėjo tvirtus pagrindus Akademijos istorijos tyrimams, nurodė jos santykius su savo nariais. Straipsnyje apžvelgiamas J.Brazaičio kelias į minėtas įžvalgas, jų aktualumas ir svarba nūdienai.

aukštyn
  
Mokslinė konferencija "60 metų nuo Ginkluotosios rezistencijos pradžios"
aukštyn
Akad. habil. dr. Antanas Tyla
Lietuvos masinės ginkluotosios rezistencijos pradžios 60 - metis

Pranešime analizuojamas Lietuvoje 1944 m. vasaros pabaigoje–rudenį kilęs masinis ginkluotasis pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui. Jo masiškumą paskatino prasidėjusi prievartinė lietuvių mobilizacija į okupacinę kariuomenę ir masinės Lietuvos valstybės tarnautojų, visuomeninių organizacijų (Lietuvos šaulių sąjungos, Lietuvių tautininkų, dr. Jono Basanavičiaus mokytojų sąjungos, Jaunųjų ūkininkų sąjungos, Jaunalietuvių ir kt.), Katalikų Bažnyčios dvasininkų represijos. Buvo numatyta represuoti 150 tūkst. Lietuvos gyventojų. Priešindamiesi okupantams vyrai ir jaunimas telkėsi į ginkluotus partizanų būrius. Jų politinis tikslas buvo nusikratyti okupantų priespauda ir atkurti Lietuvos valstybę. Bažnyčia palaikė ryšius su savo parapijiečiais partizanais, rėmė juos moraliai ir materialiai.

aukštyn
Vysk. dr. Jonas Boruta, SJ
Vyskupo Vincento Borisevičiaus santykiais su ginkluotosios rezistencijos sąjūdžiu

2004 m. paminėtas Lietuvos ginkluotosios rezistencijos sovietiniam okupaciniam režimui pradžios 60-metis yra tinkama proga pažvelgti į partizaninio ginkluotojo ir Bažnyčios dvasinio pasipriešinimo sovietinei priespaudai sąveiką, pasipriešinimų tarpusavio sąsajas, bendrus tikslus ir skirtingus kovos dėl Lietuvos ir Bažnyčios laisvės būdus bei metodus. Šių istorinių procesų ištakoje iškyla 1946 m. lapkričio 18 d. sovietų sušaudyto Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus asmenybė. Pamaldų, ištikimą bažnytinei drausmei, atsidavusį artimo meilės darbams Telšių vyskupą Bažnyčios persekiotojai pasirinko kaip pirmą auką iš Lietuvos dvasininkų. Jie siekė jo kankinyste įgąsdinti ar bent priversti tapti sukalbamesnius sovietiniam režimui kitus Lietuvos vyskupijų ganytojus. Pirmiausiai iš vysk. V.Borisevičiaus, o vėliau ir iš kitų Lietuvos vyskupų sovietiniai saugumiečiai reikalavo bendradarbiauti su sovietiniu saugumu. Reikia pritarti Arūno Streikaus išvadai, kad „dauguma vyskupų garbingai išlaikė jiems tekusį egzaminą“1. Ne tik pirmas sušaudytasis, bet ir brutaliai šantažuojamas buvo vysk. V.Borisevičius. 1945 m. gruodžio 18–24 d. jis pirmą kartą įkalintas NKGB rūsiuose Vilniuje. Tardymų metu buvo grasinama, kad jei nesutiks tapti sovietinio saugumo agentu, bus nuteistas mirties bausme. Buvo nurodyti ir įkalčiai, kuriais bus grindžiamas mirties nuosprendis: pirmiausiai – jo 1943 08 08 ganytojiškas laiškas, kuriame smerkiama 1940–1941 m. sovietinės valdžios vykdytas Bažnyčios Lietuvoje persekiojimas bei represijos prieš nekaltus žmones, trėmimai, įkalinimai ir žudymai; antra – NKGB turima informacija apie vysk. V.Borisevičiaus susitikimus su Lietuvos ginkluotojo antisovietinio partizaninio pasipriešinimo sąjūdžio atstovais.

aukštyn
Dr. Arūnas Streikus
Kunigų dalyvavimas ginkluoto pasipriešinimo sąjūdyje

Partizaninis pasipriešinimas sovietų režimui nepaliko nuošalyje ir Lietuvos kunigų. Nemaža jų įvairiais būdais rėmė ginkluotąją rezistenciją. Vieni padėjo kurti partizanų organizacines struktūras, kiti atliko ryšininkų pareigas, treti rėmė materialiai. Šiuo požiūriu aktyviausi buvo Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijos kunigai. Ne mažiau svarbi buvo ir dvasinė parama: aprūpinimas sakramentais, specialių maldynų rengimas. Ginkluotojo pasipriešinimo sąjūdyje kunigai aktyviausiai reiškėsi 1945–1946 m. Vėlesniais metais dėl sustiprėjusių represijų ir padidėjusios kunigų veiklos kontrolės išlaikyti ryšius su partizanais darėsi vis sunkiau. Padažnėjo ir dvasininkų bendradarbiavimas su sovietų represinėmis struktūromis likviduojant ginkluotąjį pogrindį.

aukštyn
  
Kronika
aukštyn
Habil. dr. Leonas Laimutis Mačiūnas
10- asis Tarptautinės gydytojų katalikų federacijose Europos asociacijų (FEAMC) kongresas Bratislavoje

2004 m. liepos 1–4 d. Bratislavoje, Slovakijos sostinėje, vyko Tarptauti-nės gydytojų katalikų federacijos Europos asociacijų (FEAMC) 10-asis kon-gresas. Jo tematika – „Iššūkiai medicinoje ir Europos sveikatos apsaugoje“.

aukštyn
Habil dr. Vacys Milius
XX - XXI a. pradžios iškiliųjų dvasininkų antkapinių ir atminimo paminklų įrašai

Nemažai dvasininkų visais laikais reiškėsi ne tik išskirtine pastoracine veikla, bet yra nuveikę darbų ir mokslo, kultūros, švietimo srityse. Čia pateikiama tokių dvasininkų antkapinių ir atminimo paminklų 176 įrašai; juos šios publikacijos rengėjas 1958–2004 m. visose Lietuvos vyskupijose nurašė ekspedicijų, atostogų, savaitgalių išvykų metu. Be to, lietuviškų paminklų įrašų nurašyta ir kitose šalyse: 1 – Baltarusijoje, 1 – Latvijoje, 3 – Lenkijoje, 1 – Vokietijoje, 1 – JAV. Žinoma, tai tik dalis vertų nurašyti įrašų.

Paminkluose, be vardo, pavardės, gimimo ir mirties datų, dažnai nurodyta Bažnyčios hierarchijoje užimtos pareigos, mokslo vardas. Antkapinių paminklų įrašų pabaigoje pasitaiko citata iš Šventojo Rašto, tų asmenų pasakytų minčių.

Įrašai pateikiami pavardžių abėcėlės tvarka. Nurodoma vieta, nurašymo metai, paminklo medžiaga, rūšis, teksto atlikimo technika. Išlaikoma didžiųjų ir mažųjų raidžių rašymas, naujos eilutės žymimos įkypu brūkšniu, netaisomi pasitaikantys rašybos ir skyrybos netikslumai.

aukštyn
Habil. dr. Leonas Laimutis Mačiūnas I. Aleksiūnienė J. Mačiūnaitė I. Mačiūnienė V. Šimelionienė
Moralinės ligos ir gydytojas katalikas šiuolaikinėje Lietuvoje

Moralinės ydos progresuodamos ir akumuliuodomasi tampa moralinėmis ligomis. Egoizmo įsigalėjimas, tolerancijos ir savikontrolės stoka sukelia daugelį moralinių ligų, kaip antai: pyktį, pavydą, neapykantą, gašlumą, kerštą ir t.t. Visas jas toleruodamas, žmogus tampa moraliniu ligoniu. Lietuvos visuomenėje galima išskirti trejopus moralinius ligonius: 1) asmuo maištauja prieš save, 2) asmuo kovoja prieš kitą asmenį(is), 3) žmonės kovoja prieš asmenį ar kitus žmones. Moralinių ligų plėtojimąsi skatino: 1) sovietinės Rusijos okupacijos metu prievarta diegiama ateistinėmarksistinė socializmo ideologija, įteisinusi nehumaniškus įstatymus, nekaltų žmonių, Katalikų Bažnyčios persekiojimą, nuosavybės praradimą, žmonių žudymus, trėmimus, melagingą informaciją ir t.t.; 2) per 14 metų po nepriklausomybės atkūrimo sovietmečiu prarastųjų dvasinių vertybių suvešėjimas, globalizacijos procesų plitimas – noras greitai praturtėti, įvairių eksperimentų su žmogaus gyvybe plitimas, narkomanija, lošimo namų steigimas, amorali informacija, pri-imami liberalūs įstatymai ir t.t. Moralinės ligos gali būti gydomos paties asmens noru, taip pat visuomenės, Bažnyčios ir gydytojo poveikiu. Gydytojas katalikas privalo gydyti ne tik ligonio kūną, bet ir jo dvasią. Gydytojas katalikas, dirbdamas ligoninėje ar poliklinikoje, gali paaiškinti ligoniui jo dvasinės būsenos įtaką gydomai kūno ligai.

aukštyn
Habil. med. dr. Leonas Laimutis Mačiūnas
Europos gydytojų katalikų asociacijų valdybos posėdis Barselonoje

2004 m. lapkričio 19–21 dienomis Barselonoje įvyko Europos gydytojų katalikų asociacijų valdybos posėdis, kur susirinko nemažai šio žemyno valstybių asociacijų valdybų vadovų. Visi buvome apgyvendinti viename viešbutyje Bertrano gatvėje, sename miesto rajone – šiaurinėje jo dalyje. Barselona – tai senas Ispanijos miestas; įspūdinga jo architektūra, daug senovinių pastatų, bažnyčių, garsi, nuo 1884 metų vis dar tebestatoma, Šv.Šeimos bažnyčia, garsus Gaudi parkas, nuostabūs „šokantys“ fontanai ir kt.

aukštyn
  
Recenzijos
aukštyn
Dr. Antanas Balaišis
Zigmas Zinkevičius, Rinktiniai straipsniai, I - V

Ilgametis Vilniaus universiteto profesorius Zigmas Zinkevičius – produktyviausias pastarųjų dešimtmečių lietuvių kalbininkas. Be trijų dešimčių knygų (dauguma iš lietuvių kalbos istorijos, dialektologijos, istorinės gramatikos, onomastikos), mokslininkas yra parašęs daugybę straipsnių, kelias dešimtis lingvistinių pastabų. Straipsniai lietuvių ir užsienio kalbotyros leidiniuose dažnokai buvo skelbiami iš spaudai rengiamų ar parengtų knygų tematikos, o populiariuose žurnaluose ir laikraščiuose buvo dėstomos svarbiausios visuomenei reikšmingos mintys iš didesnių veikalų. Todėl profesorius skaitytojams pažįstamas ir kaip kalbos mokslo populiarintojas. Pirmasis toks straipsnis „Kaip žmonės išmoko rašyti“ buvo išspausdintas 1954 m. „Žvaigždutėje“. Kalbininkui visą laiką rūpėjo ir tautos reikalai: jo parašyta straipsnių ir valstybės ateičiai svarbiausiais švietimo klausimais.

aukštyn
Habil. dr. Aldona Prašmantaitė
Ks. Andrzej Bruździński, Kanonicy reguliarny od pokuty na ziemiach polskich

Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje Regulinių atgailos kanauninkų vienuolijai tenka ypatinga vieta. Šios vienuolijos - Ordo Canonicorum Regularium S.Mariae de Metro de Poenitentia Beatorum Martyrum - vienuolius Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila Lietuvoje įkurdino apie 1390 m. Tai buvo viena pirmųjų vienuolijų ką tik krikštą priėmusiame krašte. Ši vienuolija išugdė į altorių garbę keliamą švento gyvenimo vienuolį, XV a. gyvenusį Mykolą Giedraitį, senos lietuvių kunigaikščių Giedraičių giminės palikuonį. Atrodo, to turėtų pakakti, kad į vienuolijos istoriją gilintųsi visų pirma Lietuvos tyrinėtojai. Deja, iki šiol tai buvo bene menkiausiai tirta vienuolija ne tik lietuvių, bet ir lenkų istoriografijoje. Vienuolijos istorija baigėsi daugiau kaip prieš pusantro šimto metų - paskutinis vienuolynas buvusiose Lietuvos ir Lenkijos žemėse uždarytas XIX a. 5-ajame dešimtmetyje. Pastarosios aplinkybės poveikio istoriografinei situacijai, matyt, nereikėtų atmesti, tačiau vargu ar tikslinga absoliutinti. Ne vieną potencialų tyrinėtoją veikiau bus atbaidę kompleksinės šaltinių bazės stoka bei išlikusių dokumentų fragmentiškumas. Tad 2003 m. išėjusi kun. Andrzejaus Brużdzińskio monografija apie Regulinių atgailos kanauninkų vienuoliją Lenkijos žemėse yra pirmasis išsamus šios vienuolijos istorijos tyrimas. Nors darbas skirtas Lenkijoje veikusių Regulinių atgailos kanauninkų vienuolynų veiklos analizei, tačiau dėl itin gausių lietuviškų motyvų šios vienuolijos istorijoje bei itin glaudžių to meto Lietuvos ir Lenkijos žemėse veikusių vienuolynų ryšių knyga, be abejo, yra svarbi ir Lietuvos Bažnyčios istoriją tyrinėjantiesiems ar ja besidomintiesiems.

aukštyn
Dr. Ieva Šenavičienė
Kun. Matas Veitas, Katalikų Bažnyčios Sibire istorijos apybraiža

Lietuvių kultūros, Bažnyčios veikėjų skelbtą rankraštinį palikimą papildė dar vienas XIX a. paminklas - 1863 m. sukilimo tremtinio, Žemaičių vyskupijos kunigo Mato Veito apybraiža apie katalikų misijas Sibire. Jo leidėjai - Veito giminės palikuonys Sofija Veitaitė-Gedminienė, Brutenis ir Romas Veitai ir jų šeimos, sudarytojas - Žemaitijos istorijai skirto tęstinio leidinio Žemaičių praeitis iniciatorius ir leidėjas, Žemaitijos patriotas istorikas Adomas Butrimas. Leidinys susideda iš išsamaus Įvado, skirto Veito biografijai, jam, kaip latvių ir lietuvių religinės raštijos darbininkui (autoriai - Butrimas ir Veitaitė-Gedminienė), lenkiško Veito rankraščio vertimo, papildyto vertėjos Irenos Katilienės komentarais, ir Priedų, kuriuos sudaro 15 iliustracijų ir 13 laiškų.

aukštyn