LKMA logoLKMA Metraštis

Tomas XXVII

LKMA Metraštis, t. XXVII, Vilnius, 2005, 696 p.

Turinys su nuorodomis į straipsnio santrauką

aukštyn
 Redakcinė kolegija 
Pratarmė

Baigiantis 2005 metams skaitytojams pateikiame antrąjį šių metų „LKMA Metraščio“ tomą. Iš viso tai jau dvidešimt septintasis tomas. Čia, kaip ir kituose tomuose, spausdinami moksliniai straipsniai, konferencijų pranešimai, skelbiami istoriniai šaltiniai, recenzijos, pažymima LKMA narių garbingos sukaktys, taip pat paminimi Amžinybėn iškeliavusieji.

Kiekvieni metai būna nužymėti svarbiomis datomis, įvykiais ar jubiliejais. Šiais metais minimos Vatikano II Susirinkimo pabaigos 40-osios metinės. Simboliška, kad tomas pradedamas kunigų A.Lapės ir V.Ačo straipsniu apie Susirinkime priimtus nutarimus ir jų įgyvendinimą.

2005 m. gruodžio pradžioje minėjome Didžiojo Vilniaus Seimo šimto metų jubiliejų. 1905 metų įvykiai Vilniuje buvo kelio pradžia Lietuvos nepriklausomos valstybės paskelbimui. Šiemet taip pat minėjome vieno iškiliausių nepriklausomos Lietuvos politikų – valstybininko kunigo Mykolo Krupavičiaus du jubiliejus: 120-ųjų gimimo ir 35-ųjų mirties metinių. LKMA ir Lietuvos istorijos institutas šia proga surengė mokslinę konferenciją „Mykolas Krupavičius – dvasininkas, politikas ir valstybininkas“. Konferencijoje skaityti pranešimai spausdinami šiame „Metraščio“ tome. Aktualumu pasižymi dr. Reginos Laukaitytės parengta publikacija apie M.Krupavičiaus 1940 ir 1942 m. pasirašytus memorandumus okupacinėms sovietų ir vokiečių valdžios institucijoms. Kita mokslinė konferencija buvo skirta šimtosioms Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio kunigo Alfonso Lipniūno gimimo metinėms. Spausdinami straipsniai leidžia geriau suvokti kunigo A.Lipniūno dvasios stiprumą ir intelektą, jo pastangas sunkiomis karo ir okupacijų sąlygomis visas jėgas atiduoti žmonėms ir apsaugoti juos nuo gresiančių pavojų.

Mokslinių straipsnių skyriuje pateikiami straipsniai iš įvairių sričių: teologijos, istorijos, teisės, psichologijos, žemės ūkio ekologijos. „Metraštyje“ tradiciškai daug vietos skiriama istorinėms temoms. A.Kasparavičius parašė straipsnį „Antrojo pasaulinio karo preliudija ir Pijaus XII taikos politika“. Akademikas Z.Zinkevičius pateikia naujų duomenų apie Volfenbiutelio Postilę. M.Jučas gilinasi į Vilniaus jėzuitų akademijos istoriją. V.Merkys ir E.Petkevičius aptaria Katalikų Bažnyčios situaciją Rusijos imperijos politikos kontekste. Architektūros istorikai su įdomumu perskaitys N.Kitkausko straipsnį „Vilniaus Žemutinės pilies rezidencinių rūmų fasadų architektūrinės detalės“. Jaunas istorikas A.Švedas konceptualiai pažvelgė į sovietmečio Lietuvos istorikus. G.Gustaitė tyrinėja nekrologus apie Palaimintąjį Jurgį Matulaitį. V.Pruskaus straipsnis skirtas Vilniaus krašto lietuvių tautinės sąmonės gaivintojui kun. Juozapui Ambraziejui. Ir kituose straipsniuose skaitytojai ras ką paskaityti iš juos dominančios srities.

aukštyn
Mons. teol. lic. Antanas Lapėkun. Viktoras Ačas
Išganymas šalia Bažnyčios pagal Vatikano II Susirinkimo mokymą

Pirmojoje šio darbo dalyje apžvelgiama mokymo apie išganymą šalia Bažnyčios raida iki Vatikano II Susirinkimo remiantis Šventuoju Raštu, Tradicija, Bažnyčios Magisteriumu, įvairių teologų svarstymais, taip pat kai kuriais istoriniais įvykiais. Antrojoje dalyje pateikiamas mokymas apie išganymą šalia Bažnyčios pagal Vatikano II Susirinkimo dokumentus. Trečiojoje dalyje, remiantis Vatikano II Susirinkimu, aptariama doktrinos apie išganymą šalia Bažnyčios raida po Vatikano II Susirinkimo. Darbe iškeliamas Jėzus Kristus kaip vienintelis, visuotinis ir absoliutus kelias į išganymą, atskleidžiamas Bažnyčios, kaip gelbstimosios realybės, slėpinys, akcentuojamas Bažnyčios būtinumas žmonių išganymui, aptariamas nekrikščioniškųjų pasaulio religijų gelbstimasis vaidmuo, supažindinama su Bažnyčios laikysena išganymo šalia Bažnyčios klausimu gresiant nūdienos reliatyvizmui.

aukštyn
Habil. dr. Mečislovas Jučas
Dėl Vilniaus jėzuitų akademijos ir kolegijų fundacijų ir dotacijų

Kodėl aiškinant Lietuvos katalikų parapijų – teritoriškai apibrėžtų tikinčiųjų bendruomenių – kūrimo istoriją atsigręžiame į jėzuitus? Todėl, kad jėzuitai gal labiausiai iš visų vienuolijų bendravo su pasauliečiais, kūrė laikinas misijas, pastovias rezidencijas ir kolegijas, padėjo parapijų klebonams evangelizuoti žmones. Jie pasiaukodami lankė ligonius, ypač epidemijos metais, teikė sakramentus, kreipėsi į liaudį jos gimtąja kalba. Jų filosofinis ir teologinis išsilavinimas stiprino tikėjimo pamatus. Veikdami prieš evangelikus ir schizmatikus, jėzuitai net aukojo jiems skirtus turtus naujoms parapijoms įkurti. Jų vadovaujamos kunigų seminarijos rengė parapijoms kunigus.

Po išsamių ir su didele erudicija parašytų Pauliaus Rabikausko, SJ, studijų ir ypač jo apibendrinto darbo „Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“ vargu ar kas nors išdrįstų imtis jo darbų tęsinio. Bet įžvalgusis profesorius pats sakė, kad būtų galimos naujos paieškos Lietuvos archyvuose (min. veik., p. 506). O tos paieškos ir nuvedė mus į Lietuvos Metriką, pavietų teismų knygas ir fundacijų jėzuitams archyvą Maskvoje.

P.Rabikauskas ilgai ir nuosekliai ieškojo duomenų apie Vilniaus akademijos išplėtimą, kai buvo įtraukti į ją pasaulietiniai dalykai – civilinė teisė ir medicina. Jau seniai yra žinoma karaliaus Vladislovo IV 1641 m. spalio 11 d. privilegija dėl civilinės teisės ir medicinos fakultetų įkūrimo. Ją yra paskelbęs Józefas Bielińskis knygoje „Universytet Wileński (1579–1831)“, t. 1, (Kraków, 1899–1900, p. 54). Iš pergamento šią privilegiją vėl perspausdino „Academia et Universitas Vilnensis“ (Vilnius, 2004, p. 141; vertimas į lietuvių kalbą, p. 142). P.Rabikauskas minėtame veikale rašo, kad universiteto istoriografas Jonas Preuschhoffas (1707) pritaręs ir karaliaus Augusto II iniciatyvai įkurti medicinos fakultetą (p. 213). Lietuvos Metrikoje yra karaliaus Augusto II ir jo sūnaus Augusto III iniciatyvos, išreikštos privilegijomis. Yra ir karaliaus Jono Kazimiero privilegija, patvirtinusi civilinės teisės fakulteto įkūrimą. Yra ir Kražių, Kauno, Pašiaušės kolegijų steigimo aktai. LDK žemėse jėzuitų kolegijų steigimo dokumentus, kuriuos yra nurodęs Zalęskis, galima patikrinti pagal jų fundacijų kopijas, esančias Lietuvos Metrikoje.

Straipsnyje aptariamos Vilniaus akademijai skirtos vėlesnės žemių dotacijos, saugomos Maskvoje, Senųjų aktų archyvo fundacijų fonde, ir Vilniuje, 1773–1774 m. Akademijos liustracijos knygoje. Yra išlikę jėzuitų žemės valdų inventoriai iki 1773 m. ir jėzuitų dienoraščiai, patvirtinantys valdų priklausomumą akademijai.

aukštyn
Habil. dr. Vytautas Merkys
Vilniaus vyskupijos valdytojai – Rusijos politikos įkaitai (1798–1918 m.)

Straipsnyje apibūdinama 17 Vilniaus vyskupų ordinarų ir vyskupijos administratorių, kaip Bažnyčios hierarchų, imperijos piliečių ir savo tautos atstovų, veikla, ypač iškeliama jų politinio ir tautinio lojalumo dilema. Šio lojalumo raiška ir kaita priklausė nuo politinės sistemos ir luominės-socialinės santvarkos, jų pačių, kaip savo visuomenės atstovų, politinės ir tautinės kultūros, istorinio tautinio tradicionalizmo, nuo buvusios bendros politinės tautos link keleto etnokultūrinių tautų evoliucijos. Katalikų Bažnyčios hierarchams įtaką darė ne tiek bendroji politinė situacija, kiek Bažnyčios ir katalikų teisių ribojimo stiprėjimas, Rusijos politinė evoliucija nuo imperinio biurokratinio patriotizmo link etnoreliginio nacionalizmo. Parodyta dėl to kylanti valdytojų politinio lojalumo ir Bažnyčios bei tautos interesų suvokimo priešprieša. Modernėjant visuomenei ir stiprėjant represinei valdžios politikai, vyskupijos valdytojams iškilo neatidėliotinas uždavinys palaikyti multietninės katalikų bendruomenės konsolidaciją plėtojant tradiciškai religinėje praktikoje įsigalėjusios lenkų kalbos funkcijas ar toleruoti potencialių „liaudinių“ tautų kalbas. Šalia kontroversiškų tautinių sprendimų valdytojai pirmenybę teikė Bažnyčios polonizacijai kaip jos vienybės garantui. Kai hierarchai Bažnyčios ir tautos interesus imdavo kelti aukščiau politinių įpareigojimų, jie būdavo represuojami.

aukštyn
Kun. Edgaras Petkevičius
Katalikų Bažnyčios teisinė padėtis 1863–1904 m. Lietuvoje

Vertinant Katalikų Bažnyčios padėtį 1863–1904 m. Lietuvoje, reikia pasakyti, kad dvasininkijai teko išgyventi sunkius laikus: civilinės valdžios pareigūnų nuolatinis kišimasis į bažnytinius reikalus, įvairūs kunigų veiklą bei jų asmeninį gyvenimą varžantys nuostatai, bausmės, trėmimai neleido Bažnyčiai laisvai ir savarankiškai veikti. „Nuo pat Lietuvos okupacijos pradžios caro vyriausybės politika katalikų dvasininkijos atžvilgiu buvo prievartinė, turėjo represinį pobūdį, siekė griauti Katalikų Bažnyčią. Valdžia visą laiką ribojo dvasininkų veiklą, bandė priversti juos tarnauti okupaciniam režimui ir su jų pagalba sulieti katalikybę su stačiatikybe bei paspartinti gyventojų rusifikaciją“. Nors Bažnyčia nesitaikstė su valdžios reformomis, tačiau realiai ką pakeisti mažai galėjo. Caro valdžia įvairiomis priemonėmis siekė surusinti Šiaurės vakarų kraštą.

Caro vyriausybė stengėsi išsaugoti gerą vardą ir draugiškus santykius su katalikų pasaulio centru – Roma, tačiau tik dėl viešosios opinijos. Faktai rodo, kad net susitarus su Apaštalų Sostu dėl konkrečių dalykų Rusijos pusė pirmai progai pasitaikius nutarimą sulaužydavo. Valdžia turėjo aiškų siekį perimti visą krašto valdymą į savo rankas, ji nebuvo linkusi taikstytis ir eiti į kompromisus su jai nepavaldžia vienintele Katalikų Bažnyčia.

aukštyn
Habil. dr. Valdas Pruskus
Tautinės savimonės ir saviteigos gaivintojas Vilniaus krašte

Straipsnyje nagrinėjama kunigo Juozapo Ambraziejaus (1855–1915) – vieno iškiliausių patriotiškai nusiteikusios lietuvių katalikų inteligentijos atstovų, puoselėjusių tautinę savimonę ir aktyviai kovojusių prieš Vilniaus krašto polonizaciją XIX–XX a. sandūroje, veikla ir socialinės pažiūros. Aptariama tautinė ir socialinė situacija, susiklosčiusi tuo metu Vilniaus krašte. Analizuojama J.Ambraziejaus propaguota „aktingojo patriotizmo“ samprata, kuri itin akcentuoja racionaliai organizuoto ūkininkavimo vaidmenį, siekiant išsaugoti ekonominį savarankiškumą ir tautinę savimonę. Parodoma J.Ambraziejaus pastangos propaguoti pažangias ūkininkavimo naujoves, įveikti valstiečio ūkinį konservatyvizmą ir skatinti ryžtingiau priešintis lenkinimui.

aukštyn
 Genovaitė Gustaitė
Nekrologai apie Jurgį Matulaitį

„Dar daug turiu nenuveiktų darbų. Bet užteks jau – keliausiu amžinybėn“

Nekrologų apie Jurgį Matulaitį įvairiomis kalbomis (lietuvių, lenkų, latvių, baltarusių, prancūzų, vokiečių, italų, lotynų, ukrainiečių, žydų) ano meto spaudoje yra daugybė.

Straipsnyje labiausiai susitelkta prie rašyto ne katalikų, o žydų nekrologo, išspausdinto dienraštyje „Di jidiše štime“; mūsų bibliografijoje jis neminimas. Šiame nekrologe matyti tiek visos Jurgio Matulaičio veiklos nemenkas išmanymas, objektyvus, pagarbus, net subtilus jo asmenybės nušvietimas. Todėl, būdamas jau savaime svarbus šaltinis, dar didesnę reikšmę nekrologas įgyja tuomet, kai literatūroje (ypač lietuvių, lenkų) pasitaiko nevienodų vertinimų.

Įžvalgaus, plataus suvokimo pavyzdžiu galėtų būti dienraštyje pateiktas Jurgio Matulaičio palyginimas su belgų kardinolu J.D.Mersjė (Mercier). Didysis tomistas, sykiu modernistas garsėjo gebėjimu derinti nova et vetera. (Šiandien graudžiai juokinga: už modernumą, reformatoriškumą arkivyskupui Jurgiui priekaištauta visą gyvenimą, nuo pirmųjų veiklos žingsnių, o tuoj po mirties šios savybės paskatino jį susieti su J.D.Mersjė!) Šitaip, be skambių žodžių, vien palyginimu J.Matulaitis buvo priskirtas europinio lygio Bažnyčios atnaujintojams, jos iškiliesiems vyrams. (Akivaizdžiai tai patvirtino Jonas Paulius II, 1987 m. paskelbdamas J.Matulaitį palaimintuoju.)

Gilindamasis į asmenybę, į savo iškeltą klausimą „Kas buvo velionis?“, dienraštis ištarė: „Buvo jis neabejotinai išskirtinė asmenybė“. Ir toliau atskleidė tą išskirtinumą: „Betgi šis žmogus turėjo dvi ypatybes, dvi dvasios savybes [neturto ir mokėjimo bendrauti su kiekvienu], kurios išskiria jį iš aplinkos ir jo asmenį nušviečia malonia šviesa“.

Nors tiesiogiai apie J.Matulaičio šventumą, labai keliamą kitų, „Di jidiše štime“ nekalbėjo nieko, tačiau jo minimą asmenį išskirianti iš aplinkos maloni šviesa nejaugi nėra šventumo aureolė? Norisi tuo neabejoti ir teigti, kad šiais žodžiais dienraštis įsilieja į minėtą nekrologų šventumo teigimą, virtusį tikru vox populi, tokiu būtinu liudijimu beatifikavimo byloje. Be to, ne viename nekrologe, užuojautoje (kard. P.Gasparri, valstybės sekretoriaus, kard. A.Kakovskio bei kt.) teigiama, kad J.Matulaičio mirtis – skaudi visuotinės Bažnyčios netektis.

Rašyti įvairių žmonių – dvasininkų, pasauliečių, įvairiomis kalbomis – dabar jau primiršti ar pamiršti, nekrologai tebelieka kaip svarbus šaltinis, teikiantis medžiagą, kuri veikia, traukia nuoširdumu, tikrumu (laidotuvių aprašymų negali abejingai skaityti), kartais netikėtais palyginimais, vertinimais. Antai Rygos lietuviai, turėdami omenyje taip pat reformatoriškumą, J.Matulaitį palygino su Petru I, kuris „taip naudingų reformų keliais… pradėjo vesti šalį, kaip sakoma, į šviesą ir tiesą“. Todėl jų nuomone, „Šiandie Lietuva pilnai galėtų šūktelėti rusų patriarcho žodžiais… Didžiąjį Petrą laidojame“. O tarp daugybės gražiausių pripažinimų, aukščiausių vertinimų būtų išskirtina K.J. kriptonimu pasirašiusio autoriaus mintis: netekome „… didžiausio žmogaus, kurį mūsų tauta kada nors yra turėjusi“.

aukštyn
Dr. Algimantas Kasparavičius
Antrojo pasaulinio karo preliudija ir Pijaus XII taikos politika

Kardinolas Eugenio Pacelli popiežiumi Pijumi XII tapo ankstyvą 1939 m. pavasarį – tuo metu, kai Europa išgyveno totalią tarptautinę krizę ir virš Senojo žemyno jau sparčiai telkėsi naujo karo grėsmė. Reikšminga, jog naujasis Katalikų Bažnyčios vadovas nuo pirmųjų savo pontifikato dienų neužsidarė tik dvasinių reikalų sferoje, bet energingai ėmė rūpintis ir dažnai gana kontroversiškomis pasaulietinio gyvenimo problemomis. Iš jų svarbiausia tuomet buvo taikos išsaugojimas. Popiežiaus Pijaus XII pacifistinę politiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir karo pradžioje daugiausia lėmė mažiausiai trys reikšmingos aplinkybės: 1) krikščionybės pacifistinė prigimtis bei Katalikų Bažnyčios per amžius gludinta humanistinė artimo meilės filosofija ir ideologija, formuojanti nepakantumą prievartai ir karui, 2) Pijaus XII ilgametė diplomatinio darbo patirtis ir asmeninis polinkis prie tradicinių krikščioniškosios moralės ir kultūros vertybių, suponuojančių išskirtinę pagarbą žmogaus gyvybei bei prigimtinėms teisėms, 3) Pijaus XII pirmtako – popiežiaus Pijaus XI nužymėtos esminės Šventojo Sosto pasaulietinės politikos gairės tarptautinėje arenoje ir griežtas jo nusistatymas totalitarinių režimų atžvilgiu.

Pijaus XII pacifistinė politika tiriamuoju laikotarpiu Europos tarptautinei raidai turėjo itin teigiamą reikšmę. Viena vertus, Katalikų Bažnyčia, vadovaujama popiežiaus Pijaus XII, daugeliu atvejų buvo aktyviausia ir nuosekliausia karo apologetų kritikė bei oponentė 1939–1940 m. Šventojo Sosto moralinis autoritetas ir parama taikos šalininkams skatino Europos didžiųjų demokratinių valstybių pastangas ieškoti įvairiausių kompromisinių būdų išsaugoti taiką. Būtent Vatikano diplomatijos pastangomis pavyko pasiekti, kad Vokietijos artimiausia sąjungininkė Europoje – Italija į Antrąjį pasaulinį karą įstojo tik 1940 m. birželio pradžioje, t.y. tik po to, kai iš esmės buvo parklupdyta Prancūzija ir iš žemyninės Europos išstumta jos pagrindinė sąjungininkė Didžioji Britanija. Kita vertus, reikia pasakyti, jog Pijaus XII diplomatinės pastangos išsaugoti, o vėliau ir kuo greičiau sugrąžinti taiką Senajame žemyne kalbamuoju laikotarpiu ne visuomet adekvačiai krikščioniškajam pacifizmui buvo suprantamos ir atskirų pasaulietinių lyderių ar visuomenės deramai įvertinamos. Būta atvejų, kai Šventojo Sosto ir Pijaus XII nuoseklų pacifizmą sunkiai įstengė suprasti ir priimti ne tik totalitarinių ar autoritarinių valstybių veikėjai, bet ir demokratinių visuomenių lyderiai. Tokia situacija rodo, jog krikšioniškasis pacifizmas tarptautinėje politinėje praktikoje buvo ir, regis, išlieka nelengvai įgyvendinama etinė-socialinė vertybė. Kita vertus, optimizmą skatina tai, jog nuoseklus Šventojo Sosto krikščioniškasis pacifizmas tebėra ryškiai pastebimas ir dar tik prasidedančiame, bet jau toli gražu nevienaprasmiame ir XXI a. tarptautiniame diskurse.

aukštyn
 Aurimas Švedas
Sovietmečio Lietuvos istorikų identiteto pavidalai: metaforos lygmuo

Čia svarstoma sovietmečio Lietuvos istorikų identiteto problema. Daugiausia dėmesio sutelkiama į vieną praeities tyrėjų tapatybės dėmenį – kaip jos nariai suvokė bei įvardijo save viešajame diskurse, vartodami to meto sociokultūrines kategorijas. Tyrimas parodė, jog sovietinio istorijos mokslo samprata primetė mokslininkų bendrijai naują – „istoriko kario“ metaforą ir paneigė tarpukario Lietuvoje susidariusią „istoriko žemdirbio“ tapatybę. Kovingoji istorikų tapatybė buvo įkomponuota į bendrą „ideologinio fronto“ kontekstą, apimantį sovietinėje Lietuvoje dirbančius kultūrininkus ir mokslininkus. Atsirado naujos kategorijos: „priešas“, „dezertyras“. Tai ir yra pagrindas svarstyti sovietmečio Lietuvos istorikų tapatybę ir fiksuoti tuometinį istoriografinį reljefą. Preliminari reljefo analizė leidžia teigti, jog nemažai sovietmečio Lietuvos istorikų gebėjo likti ištikimi „istoriko žemdirbio“ tapatybei. Kaip jiems tai pavyko? Į šį klausimą dar teks atsakyti nuodugniais tyrimais.

aukštyn
Akad. habil. dr. Zigmas Zinkevičius
Nauji duomenys apie Wolfenbüttelio Postilės mįslę

Jau daugiau negu šimtas metų stengiamasi ją įminti. Pradžią padarė Vilius Gaigalaitis; jo disertacija apie šios Postilės kalbą buvo paskelbta 1900 m. Vėliau įsijungė Eduardas Hermannas (1912, 1923), Jonas Palionis (1967, 1968), Zigmas Zinkevičius (1986, 1988), Juozas Karaciejus (1995), Jolanta Gelumbeckaitė (2000–2003).

Mano paties 2002 m. atlikta lingvistinė-dialektologinė viso Postilės teksto analizė verčia daryti tokias išvadas: Postilę parengė (išvertė į lietuvių kalbą) nežinomas asmuo, kilęs iš Lietuvos valstybės pietų aukštaičių tarmės ploto. Toks tekstas netiko Prūsijai, kur pietų aukštaičių tarmė buvo svetima, vyravo vakarų aukštaičių tarmė. Nežinomas Prūsijos vakarų aukštaitis Postilės tekstą perdirbo, priartino prie Prūsijoje vyraujančios vakarų aukštaičių tarmės. Kas buvo tasai teksto vakarietintojas, nežinoma. Galima įtarti Joną Bretkūną, nes Wolfenbüttelio Postilės ir Bretkūno Biblijos rankraščiuose konstatuota daugybė tik šiems tekstams būdingų specifinių kalbos ir rašybos sutapimų. Tokią prielaidą turės patvirtinti ar atmesti kruopšti lyginamoji abiejų tekstų kalbos ir rašybos analizė. Atlikta Wolfenbüttelio Postilės žemaitybių analizė rodo, kad jos kildintinos iš Prūsijoje palei Kuršių marias anuomet buvusio žemaičių tarmės tęsinio, kad tos žemaitybės nėra atneštinės iš Lietuvos valstybės. Tas pats pasakytina dėl Wolfenbüttelio Postilės tekste esamų palyginti negausių kuršių (kuršininkų?) ir prūsų kalbos elementų. Jeigu Postilės tekstą vakarietino Bretkūnas, jame žemaitybių, kuronizmų ir prūsizmų buvimas būtų visai suprantamas, nes Bretkūnas buvo susipažinęs su žemaičių tarme (ilgai klebonavo Labguvoje, kur dalis jo parapijiečių kalbėjo žemaitiškai), mokėjo kuršių (kuršininkų) ir prūsų kalbas. Wolfenbüttelio Postilės kalbinį mišinį dar labiau padidino vėlesni įvairiatarmiai teksto perrašinėtojai, nes Postilė nebuvo spausdinama, bet kunigų nusirašinėjama, ėjo iš rankų į rankas.

aukštyn
Dr. Napaleonas Kitkauskas
Vilniaus Žemutinės pilies rezidencinių rūmų fasadų architektūrinės detalės

Atgimimo metais Lietuvoje gimė idėja atstatyti 1799–1801 m. caro valdžios nurodymu nugriautus Vilniaus Žemutinės pilies rezidencinius rūmus. 1987–2004 m. buvo atliekami rūmų teritorijos archeologiniai ir architektūriniai tyrimai. Ypač daug vertingos medžiagos rūmų atkūrimo projektui sudaryti gauta iš natūros tyrimų.

Šiame straipsnyje apibūdinamos tyrimo metu rastos rūmų fasadų architektūrinės detalės, jų stilistiniai ypatumai. Dauguma rastų detalių žymi rūmų architektūros renesanso laikotarpį. Tai rūmų fasadus puošusių karnizų, langų ir durų apvadų, sandrikų, archivoltų, baliustrų, puskolonių bazių detalės ar jų nuolaužos. Iš straipsnyje pateiktų pavyzdžių daroma išvada, kad Žemutinės pilies rūmams taikyti dorėniškasis, jonėniškasis ir korintiškasis orderiai. Kita išvada: Žemutinės pilies rūmų XVI a. architektūra atstovavo itališkojo renesanso krypčiai Lietuvoje. Ją kūrė didžiojo kunigaikščio dvare dirbę italai architektai. Renesanso periodo rūmų detalėms ištašyti naudota vietinė medžiaga konglomeratas (natūraliai susicementavęs žvyras ir smėlis). Straipsnyje taip pat apibūdinamos detalės, pagamintos iš Gotlando salos atvežto smiltainio. Detalės iš smiltainio rūmų rekonstrukcijai naudotos po 1610 m. gaisro, kai šalį valdė Vazų dinastijos atstovai. Šiose detalėse pastebimi ankstyvojo baroko požymiai.

Straipsnis iliustruojamas tyrimų metu rastų architektūrinių detalių brėžiniais.

aukštyn
Habil. dr. Kazimieras Meiliusdr. Jonas Juškevičiusdr. Janina Balsienė
Psichoterapija, religija bei tikėjimo laisvė žmonių tarpusavio sanykiuose epochų sandūroje

Psichinė sveikata turi esminę įtaką gyvenimo kokybei, leidžia žmonėms palaikant socialinę ir dvasinę sanglaudą turiningai gyventi. Psichinės sveikatos ugdymas gerina ne tik atskiro individo, bet ir visos visuomenės gyvenimo kokybę ir psichinę gerovę. Įvairiopa ugdymo veikla stiprina psichinės gerovės svarbos suvokimą, padeda integruoti atskiras efektyvias psichinės sveikatos apsaugos sistemas, apimančias ugdymą, prevenciją, gydymą ir reabilitaciją, priežiūrą ir pagalbą sveikstant. Atsižvelgiant į psichinių problemų turinčių asmenų globėjų patirtį ir jų turimas žinias, svarbu bendromis pastangomis įveikti neigiamą visuomenės požiūrį į tokius asmenis, jų diskriminaciją ir nelygybę, sudaryti sąlygas teikti paramai tokiems asmenims bei jų šeimos nariams.

Straipsnyje aptariama konstruktyvaus psichiatrijos ir religijos santykio įtaka psichiniam žmonių ugdymui. Dalyvavimas religiniame gyvenime sėkmingiau koreguoja paciento ir gydytojo sveikatą. Šio straipsnio autorių tikslas lyginamuoju metodu pažvelgti į dvasingumo įtaką psichinei žmogaus sveikatai, taip pat kaip sociologiniai ir psichologiniai ženklai atskleidžia laikotarpio dvasią.

aukštyn
Dr. Vytautas Sinkevičius
Asmenų lygybės principas ir įstatymų leidyba

Straipsnyje atskleidžiama konstitucinio asmenų lygybės principo samprata, analizuojami įvairūs šio principo turinio aspektai. Parodoma, kad asmenų lygybės principas yra glaudžiai susijęs su kitais konstituciniais principais ir normomis, kad jo turinys aiškintinas visos Konstitucijos, viso konstitucinio reguliavimo kontekste. Pabrėžiama, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintų požymių, dėl kurių negalima teikti privilegijų ir negalima varžyti teisių, sąrašas nėra išsamus, kad diskriminacija negalima ir dėl kitų, Konstitucijoje expresis verbis nenurodytų požymių. Atkreipiamas dėmesys, kad asmenų lygybės principas nereiškia, jog yra negalimas diferencijuotas teisinis reguliavimas; nagrinėjama, kokiais atvejais gali būti nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas; parodoma, kokiais kriterijais remiantis atitinkamas diferencijuotas teisinis reguliavimas gali būti pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai. Analizuojami Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriuose įstatymų bei Vyriausybės nutarimų nuostatų atitiktis Konstitucijai buvo tiriama ir konstitucinio asmenų lygybės principo aspektu.

aukštyn
Habil. dr. Nijolė Daugėlienėdr. Daiva Baltramaitytė
Bendros konsultavimo, mokymo, informavimo agroaplinkosaugos ir ekologinio žemės ūkio srityje sistemos reikalingumas šalyje

2004 m. vykdant ūkininkų mokymą pagal „Ekologinio ūkininkavimo pagrindų“ programą, buvo apklausti kursuose dalyvavę ūkininkai. Iš atsakymų paaiškėjo, kad ūkininkaujantys asmenys pageidauja pastovių konsultacijų, nori mokytis, gauti naujausią informaciją. Daugiau nei 80% apklaustųjų pareiškė norą gauti regioniniuose centruose nuolatinę informaciją apie šalies ekologinį žemės ūkį. Kursų klausytojų išsilavinimas nulemia poreikį turėti nuolatinę informaciją, gauti patarimų, konsultacijų ekologinio žemės ūkio srityje.

aukštyn
Habil. dr. Nijolė Daugėlienėhabil. dr. Vanda Žekonienė
Daugiamečių žolių agrobiologinė vertė

Straipsnyje apibendrinti 1974–2004 metų tyrimai, atlikti įvairios genezės dirvožemiuose, kurių pagrindu parodoma daugiamečių žolių agrobiologinė vertė žemdirbystėje ir formuojant šalies kraštovaizdį.

Daugiametės žolės, ypač ankštinės, yra vertingos keliais aspektais. Ankštinės žolės yra kokybiško pašaro pagrindas, nes visos jos yra geros pašarinės vertės. Ankštinės žolės didina dirvožemio derlingumą, o po jų augantys augalai geriau dera. Ant ankštinių žolių šaknų esančios gumbelinės bakterijos sintetina molekulinį atmosferos azotą, kurį panau­doja kartu augančios varpinės žolės. Įvairaus ploidiškumo raudonųjų ir baltųjų dobilų veislių maistingumas priklauso nuo ankštinių žolių agrotechninių ir biologinių savybių. Varpinių žolių kokybinius rodiklius labiau lemia žolių rūšis ir pjovimo laikas. Geriausi jų kokybiniai rodikliai yra plaukėjimo pradžioje. Maistingos ir nuo plaukėjimo pradžios iki žydėjimo pradžios išlaikančios gerą maistingumą yra anksty­vosios varpinės žolės – pieviniai pašiaušėliai. Labai greitai blogėja pašarinių motiejukų kokybė. Cukrus yra vienas iš svarbiausių daugiamečių žolių pašarinės vertės rodiklių. Daugiausiai cukraus kaupia daugiametės svidrės ir nendriniai eraičinai.

Daugiametės žolės dėl savo biologinių savybių yra vertinga žalioji trąša. Ji palaiko organinės medžiagos kiekį dirvožemyje. Žaliosios trąšos paliekamas azoto kiekis 1,8 karto didesnis nei javų. Su daugiamečių žolių trąša į dirvožemį įterpiama 1,5–2,5 karto daugiau sausos organinės medžiagos ir 2–3 kartus daugiau maistingųjų elementų nei atitinkamai su žieminių rugių ir po jų pasėto mišinio ar vien mišinio žaliąja trąša. Po daugiamečių žolių dirvožemyje padaugėja humuso, pagerėja jo kokybinė sudėtis bei dirvožemio biologinių procesų aktyvumas.

Ilgamečiai žolynai saugo kalvotus dirvožemius nuo erozijos, todėl daugiamečių žolių reikšmė gamtos apsaugai neabejotina. Priešerozinių sėjomainų tyrimais nustatyta, kad kalvose verta auginti 50–80% daugiamečių žolių.

Užliejamųjų pievų ir karstinio regiono ilgamečiai žolynai yra pagrindinis kraštovaizdžio elementas. Periodinis pievų užliejimas, upės sąnašų nusėdimas ir vegetacijos periodo gruntinio vandens gylis suformuoja skirtingą žolynų botaninę sudėtį. Pievų persėjimas kultūriniais žolynais nepasiteisina, o dėl dažno pakartotinio arimo atsiranda dirvų erozija. Didėjant įgriuvų skaičiui karsto regione, didėja ir ilgamečių žolynų plotas sėjomainoje.

aukštyn
Dr. Sigitas Jegelevičius
Kun. Alfonso Lipniūno pastoracinė ir visuomeninė veikla Vilniuje (1940–1943)

2005 m. kovą ir balandį Lietuvoje buvo minimos naujausiųjų laikų kankinio kunigo Alfonso Lipniūno-Lipnicko sukaktys: 100‑osios gimimo ir 60‑osios mirties metinės. Šis tekstas skirtas kun. A.Lipniūno pastoracinės bei visuomeninės veiklos 1940–1943 m. Vilniuje analizei. Detaliam tyrimui stokojame pirminės dokumentinės informacijos (abejotina, ar jos daugiau atsiras), todėl kai kurie siužetai turi prielaidų, istorinės rekonstrukcijos elementų, neprasilenkiančių su to meto Lietuvos realijomis bei pamokslininko kun. A.Lipniūno, kaip katalikų dvasininkų luomo atstovo, tikromis galimybėmis (tam pagrindą duoda lietuvių tautinio antinacinio pasipriešinimo sumanymai, organizacija bei veikla, taip pat žymios jo dalies ryšiai su Bažnyčia). Sunku „prakalbinti“ šiuos fragmentiškus šaltinius, bet ir iš jų galima susidaryti tam tikrą vaizdą. Kun. A.Lipniūnas Vilniuje, vengdamas siaurų tautinių motyvų, bet vadovaudamasis aukštesniais principais, mezgė ryšius su įvairiataute Vilniaus katalikų bendruomene. Jis 1939 m. pačioje pabaigoje atsikėlė į Vilnių kaip perkeliamo iš Panevėžio Pedagoginio instituto lektorius. 1940 m. pradžioje buvo paskirtas Vilniaus universiteto studentų kapelionu ir tapo universitetinės Šv. Jonų bažnyčios pamokslininku. Sovietinės (1940–1941) bei nacių okupacijos (1941–1944) metais kun. A.Lipniūnas nuosekliai kovojo dėl Bažnyčios vietos sovietizuojamos katalikiškos visuomenės gyvenime, dėl katalikų teisių visuomenėje, kurią mėgino palaužti ir „perauklėti“ totalitariniai režimai. Okupacijų sąlygomis kun. A.Lipniūnas telkė katalikiškąjį jaunimą kovai dėl Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių. Tiek sovietinės, tiek nacių okupacijos metais jis nuosekliai vykdė Bažnyčios misiją. Nacių okupacijos metais įkūrė Laisvės fondą. Už veiklą, kuri nebuvo suderinama su nacių ideologija bei praktika, kun. A.Lipniūnas 1943 m. kovą buvo areštuotas ir įkalintas Štuthofo konc. lageryje. Krinkant Rytų frontui, jis su evakuojamų kalinių kolonomis atsidūrė kašubų žemėje lenkų Pamaryje, kur 1945 03 28 ir mirė Pucko miestelyje, aukodamasis kitiems.

aukštyn
Dr. Arūnas Streikus
Katalikų Bažnyčios padėtis nacių okupuotoje Lietuvoje

Nors, lyginant su sovietų okupacija 1940–1941 m., religinio veikimo sąlygos nacių okupacijos metais buvo palankesnės, nemažai religinės laisvės suvaržymų išliko: nebuvo galima leisti religinės spaudos, Bažnyčiai negrąžinta nekilnojamojo turto nuosavybė, varžoma Teologijos-filosofijos fakulteto, katalikiškų organizacijų veikla. Karo su Sovietų Sąjunga sąlygomis naciai stengėsi pajungti Bažnyčią propagandiniams tikslams, iškėlę kovos su bedievišku komunizmu lozungą. Dvasininkų viešuose pareiškimuose dažnai skambanti antibolševikinė retorika buvo naudinga nacių režimui, tačiau besąlygiškai vykdyti visų nacių valdžios pageidavimų vyskupai nesutiko, taip pat jie nevengė kritikuoti okupantų vykdomos politikos. Tai lėmė, kad santykiai tarp Bažnyčios ir nacių okupacinės administracijos per visą okupacijos laikotarpį buvo įtempti.

aukštyn
 Dr. Arūnas Bubnys
Štuthofo koncentracijos stovykla ir lietuviai

Straipsnyje nagrinėjama Štuthofo koncentracijos stovyklos istorija, joje kalintų kalinių kategorijos ir tautinė sudėtis. Pateikiama žuvusiųjų kalinių statistika pagal valstybes ir tautinę priklausomybę. Pagrindinis dėmesys skiriamas Štuthofe kalintiems Lietuvos gyventojams. Štuthofo koncentracijos stovykla lietuvių istorinėje atmintyje ir literatūroje tapo nacistinio teroro simboliu. Šioje koncentracijos stovykloje kalėjo bene daugiausia Lietuvos gyventojų (apie 4 tūkstančius). Tarp 28 valstybių piliečių, kalintų Štuthofe, Lietuva užima šeštą vietą. Pagrindinės Lietuvos gyventojų kategorijos, kalėjusios šioje stovykloje, buvo žydai, lietuviai inteligentai ir antinacinio pasipriešinimo dalyviai. Manoma, kad Štuthofe žuvo apie 600–1100 Lietuvos gyventojų.

aukštyn
Dr. Vytautas Jogėla
Mykolas Krupavičius ir Peterburgo dvasinė Romos katalikų akademija

Mykolas Krupavičius 1913–1917 m. mokėsi Peterburgo dvasinėje Romos katalikų akademijoje. Būdamas Peterburge, jis ne tik studijavo teologinius mokslus, bet ir aktyviai reiškėsi politiniame gyvenime: redagavo žurnalą, rašė straipsnius socialiniais ir politiniais klausimais, dalyvavo krikščioniškų ir labdaringų organizacijų veikloje. Baigęs Akademiją, M.Krupavičius įgijo teologijos kandidato laipsnį, taip pat subrendo kaip politikas.

aukštyn
Dr. Algimantas Kasparavičius
Kunigas Mykolas Krupavičius tarpukario Lietuvos politiniame diskurse

Daugiausia dėmesio skiriant parlamentinės demokratijos laikotarpiui, straipsnyje fragmentiškai nagrinėjama gana kontroversiška kunigo Mykolo Krupavičiaus politinė veikla tarpukario Lietuvoje. Pasiremiant amžininkų prisiminimais bei kitais istoriniais šaltiniais, rekonstruojamas kunigo M.Krupavičiaus įvaizdis šalies politiniame diskurse, analizuojami šio LKDP veikėjo daugialypės asmenybės bruožai, aptariamos jo politinės, socialinės ir etinės pažiūros. Nemažai dėmesio skiriama 1923–1926 m. M.Krupavičiaus energingai vykdytai žemės reformai bei jos atgarsiams užsienyje, pirmiausia Vatikane ir Sovietų Sąjungoje.

Itin plačiai kunigo M.Krupavičiaus politinė veikla interpretuojama aptariant LKDP bloko pralaimėjimą Trečiojo seimo rinkimuose, kairiųjų Vyriausybės reformas šalyje 1926 m. vasarą ir rudenį, taip pat analizuojant 1926 m. gruodžio 17 d. karinio-politinio perversmo Lietuvoje priežastis. Akcentuojama, jog pralaimėti Trečiojo seimo rinkimai krikščionims demokratams buvo didelis politinis išbandymas ir išryškino svarbiausius XX a. pirmosios pusės lietuvių krikščioniškosios demokratijos trūkumus: politinės kultūros ir parlamentarizmo tradicijų stoką bei komplikuotą demokratinių vertybių sampratą. Taigi galima konstatuoti, jog XX a. viduryje krikščioniškoji demokratija Lietuvoje išgyveno tam tikrą politinį blaškymąsi. Viena vertus, gilėjo takoskyra tarp lietuviškos krikščioniškosios demokratijos teorinių gairių, kurias propagavo filosofas prof. Stasys Šalkauskis, ir kasdienės politinės praktikos, kurią vykdė LKDP lyderiai, vadovaujami M.Krupavičiaus. Kita vertus, M.Krupavičiaus bei kitų LKDP veikėjų neatsakingai išprovokuotas 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas tapo lemtingas ir šaliai, ir partijai: Lietuvos valstybė pasuko autoritarinio režimo keliu, o krikščioniškoji demokratija Lietuvoje beveik šimtmečiui tapo nustumta toli į politinį užribį. Taigi gėrėdamiesi kunigo Mykolo Krupavičiaus politiniu talentu privalome geranoriškai įsidėmėti ir jo politinius paklydimus.

aukštyn
Dr. Gediminas Vaskela
Mykolas Krupavičius, žemės reforma ir Lietuvos ūkio raida 1920–1940 m.

Mykolas Krupavičius pagrįstai laikomas ir vienu iškiliausių žemės reformos ideologų, ir vienu pagrindinių jos vykdytojų. Iš teorinių studijų ir pats, kaip žmogus, kunigas, politikas, patyręs, kad pernelyg didelė socialinė įtampa visuomenei gresia labai dideliais sukrėtimais, Mykolas Krupavičius darė viską, kad jaunoje Lietuvos valstybėje tos įtampos židinių būtų kuo mažiau.

Žemės ūkio specialistų, pirmiausia Albino Rimkos ir Jono Aleksos, įtikintas, kad Lietuvos žemės ūkio greitesnės raidos perspektyva susijusi su iš esmės smulkaus, bet prekinio, ūkio sukūrimu, Mykolas Krupavičius energingai ėmėsi žemės reformos.

Suprasdamas, kad radikalus žemės santykių pertvarkymas negalėjo tikėtis vien palankaus vertinimo (tiek valstybės viduje, tiek išorėje), Mykolas Krupavičius pasirūpino maksimaliai sušvelninti žemės reformos įstatymo straipsnius, kad nepatenkintųjų būtų kuo mažiau ir kad jų pretenzijos atrodytų kuo mažiau pagrįstos.

Lietuvos ir tarptautinės žemės ūkio raidos tarpukariu analizė patvirtina, kad žemės reforma nebuvo ekonomiškai nuostolinga. Atvirkščiai, šalia kitų objektyvių ir subjektyvių veiksnių ji labai paspartino Lietuvos žemės ūkio pažangą. Mykolą Krupavičių kaltinti ūkinių interesų ignoravimu dėl pernelyg suaktualinto žemės reformos socialinio ar politinio aspekto nėra jokio racionalaus pagrindo.

aukštyn
Dr. Darius Vilimas
Prelatas Mykolas Krupavičius ir krikščioniškosios demokratijos vertybės

Straipsnyje glaustai apibūdinami svarbiausi prel. M.Krupavičiaus politinės veiklos Lietuvos valstybės atkūrimo laikotarpiu rezultatai. Taip pat lyginami parlamentinės (1920–1926) Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir jos vardo įpėdinės dabartinės LKDP darbo principai. Straipsnyje formuluojamos teorinės prielaidos, dėl kurių, autoriaus nuomone, nūdienos krikščionis demokratus ištiko nesėkmė.

aukštyn
 Artūras Svarauskas
Kunigo M. Krupavičiaus opozicinė veikla valstybinei valdžiai (1927–1940 m.)

1926 m. gruodžio 17 d. perversmas – tai riba, nukreipusi Lietuvos politinio gyvenimo raidą autoritarizmo link. Vienas žymiausių demokratinio laikotarpio politikų, žemės reformos kūrėjas, nepralenkiamas Seimo kalbėtojas kun. M.Krupavičius po perversmo tapo ryškiu opozicijos veikėju prieš A.Smetonos valdymą. Nepelnytai jo opozicinė veikla po perversmo yra gerokai primiršta. Straipsnyje, remiantis gausiais archyviniais duomenimis, bandoma atskleisti esminius kun. M.Krupavičiaus politinio oponavimo valdžiai bruožus, vykstant įvairiems autoritarizmo bei tautininkų ir krikščionių demokratų santykių posūkiams. Pirmaisiais metais po perversmo LKDP CK pirmininkas M.Krupavičius buvo vienas aktyviausių politikų, koordinavusių bendras LTS ir LKDP veiklos kryptis. Ne kartą siūlęs A.Smetonai sujungti abi partijas į vieną ir šalį valdyti remiantis bendra veiklos platforma, nuo 1927 m. vasaros jis perėjo į opoziciją. Tautininkams nenorint dalytis valdžia, neketinant šaukti Seimo rinkimų M.Krupavičius ir LKDP tapo svariausia opozicine jėga prieš A.Smetoną ir A.Voldemarą. Krikščionys demokratai, turėdami plačią atramą katalikiškoje Lietuvos visuomenėje, legaliais ir nelegaliais būdais mėgino grąžinti Lietuvą į demokratijos kelią. Dėl to M.Krupavičius buvo sekamas saugumo struktūrų, ne kartą baustas, ištremtas gyventi į provinciją. Tačiau savo opozicinės nuostatos nepakeitė. Paskaitose, susirinkimų pranešimuose, bažnyčių pamoksluose jis griežtai kritikavo autoritarinio valdymo neigiamybes. Už kritiką ir raginimus keisti valdžią turėjo porai metų išvykti iš Lietuvos. Grįžęs savo politinių nusistatymų nepakeitė, todėl iš Kauno buvo perkeltas gyventi į provinciją. Lietuvos nepriklausomybės saulėlydžiu, atsiradus vilčiai, kad Lietuvoje vėl bus grąžinta demokratinė santvarka, jis stengėsi vėl pakliūti į politinį šalies gyvenimą. Gyvendamas provincijoje buvo vienas aktyviausių politinės konsolidacijos propaguotojų, turėjęs viltį įsitraukti į valstybės valdymą. Tačiau A.Smetonai likus ištikimam savo principui su niekuo nesidalyti valdžia, kun. M.Krupavičiaus pastangų performuoti valstybės aparatą demokratinio valdymo linkme neužteko.

aukštyn
Dr. Regina Laukaitytė
Mykolo Krupavičiaus memorandumai sovietų ir vokiečių valdžiai

Straipsnyje tiriama žinomo krikščionių demokratų politiko kunigo Mykolo Krupavičiaus raštų, įteiktų valdžios įstaigoms 1940 ir 1942 m., atsiradimo aplinkybės.

1940 m. spalį jis įteikė „Memorandumą katalikų su komunistais bendradarbiavimo reikalu“ Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo, Liaudies Komisarų Tarybos ir Komunistų partijos CK nariams. Vėlesniuose pokalbiuose su Vidaus liaudies komisariato darbuotojais jis pasirodė kaip nepaprastai lankstus, pasirengęs didžiuliams kompromisams politikas. Nesant paties M.Kru­pa­vičiaus ir Lietuvos vyskupų komentarų, nežinia, kiek siūlyta politinė linija jiems atrodė reali, įmanoma. Memorandumo pasirodymas greičiausiai atspindi M.Krupavičiaus pastangas sugrįžti į politiką ir Lietuvos ordinarų sutrikimą, nežinojimą, kaip gintis nuo pradėto Bažnyčios persekiojimo.

1942 m. M.Krupavičius pasirašė du raštus: liepos 13 d. kartu su buvusiu prezidentu Kaziu Griniumi memorandumą pirmajam generaliniam tarėjui Petrui Kubiliūnui ir 1942 m. lapkričio 9 d. kartu su K.Griniumi ir buvusiu žemės ūkio ministru Jonu Aleksa laišką kolonizacijos klausimu generaliniam komisarui A.Rentelnui. Abu šiuos dokumentus, matyt, inicijavo slapto Vyriausiojo lietuvių komiteto veikėjai, pasiūlę žinomiems politikams juos pasirašyti. Pasirašęs protestą prieš vokiečių pradėtą Lietuvos kolonizavimą ir dėl to išsiųstas į Vokietiją, M.Krupavičius išlygino politinę pusiausvyrą, susigrąžino reputaciją ir galėjo toliau tęsti politinę veiklą lietuvių išeivijoje.

aukštyn
Dr. Arūnas Bubnys
Lietuvos kunigai žydų gelbėtojai

Straipsnyje tyrinėjama Lietuvos Katalikų Bažnyčios (LKB) ir pavienių dvasininkų pozicija žydų genocido (holokausto) akivaizdoje. Remiantis konkrečiais LKB hierarchų ir eilinių kunigų humaniško elgesio pavyzdžiais, atskleidžiamos dvasininkų pastangos padėti persekiojamiems žydams. Lietuvos kunigams buvo nepriimtina nacionalsocialistinė neapykantos pavergtoms tautoms ideologija ir rasinė teorija, vokiečių tautos aukštinimas ir kitų tautų niekinimas, tuo labiau masinis nekaltų žmonių žudymas. Krikščioniška moralė ir humanizmo principai skatino gelbėti pasmerktuosius mirčiai žydus. Nors Lietuvoje, atvirkščiai negu Lenkijoje, nebuvo įsteigta speciali žydų gelbėjimo organizacija, tačiau LKB ir jos tarnai neliko abejingi žydų likimui. Bažnyčios hierarchai ir pavieniai kunigai ne kartą mėgino užtarti žydus, – su vizitais kreipdavosi į okupacinės valdžios pareigūnus, įteikdavo protesto memorandumus bei raštus, pamokslų metu pasmerkdavo žydšaudžius. Dešimtys kunigų ir vienuolių suorganizavo pagalbos tinklą iš getų ir stovyklų pabėgusiems žydams. Vienuolynai ir katalikiškos prieglaudos dažnai tapdavo žydų slėptuvėmis. Viena iš pagalbos žydams formų buvo krikšto dokumentų išdavimas ir žydų krikštijimas. Straipsnyje aprašoma pasižymėjusių žydų gelbėtojų veikla, minimos išgelbėtų žmonių pavardės. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus surinktais duomenimis, Lietuvoje žydus gelbėjo 159 dvasininkai. Iki 2002 metų Pasaulio tautų teisuolio vardas suteiktas 14 Lietuvos kunigų. Tarp įvairių socialinių sluoksnių ir profesijų dvasininkai buvo vieni aktyviausių žydų gelbėtojų.

aukštyn
 Kęstutis Salickas
Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos tarptautinė veikla 1950–1970 m.

Pasibaigus Antrajam karui, Lietuvos krikščionių demokratų partija tuojau pat atnaujino savo veiklą, o nuo 1950 m. daugumai LKDP veikėjų persikėlus į JAV, partijos valdymo struktūros ir veikla taip pat perkeliama į JAV. Čia krikščionys demokratai priėmė naują savo organizacijos Statutą. Pagal šį Statutą LKDP tapo pasauline lietuvių krikščionių demokratų organizacija ir pasivadino Lietuvos krikščionių demokratų sąjunga.

LKDS veiklos tikslas – dalyvauti Lietuvos laisvinimo kovoje, pasirengti nepriklausomos Lietuvos atkūrimo darbams ir svarbiausia – tarptautinė veikla.

LKDS priėmė nemažai memorandumų įvairiomis progomis: dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, dėl Lietuvos okupacijos, gyventojų trėmimų iš Lietuvos pradžios, taip pat dėl VFR–Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties ir daugybės kitų tarptautinių įvykių, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su Lietuva. Dauguma memorandumų yra labai panašaus turinio: operuojama tais pačiais istorijos faktais, primenami tarptautiniai dokumentai, kuriuos buvo pažeidusi Sovietų Sąjunga. Keliuose memorandumuose pateikiama to meto okupuotos Lietuvos situacijos analizė. LKDS aktyviai veikė įvairiose tarptautinėse organizacijose, dalyvaudavo įvairiose konferencijose, kur visuomet iškeldavo Lietuvos laisvės bylą.

aukštyn
 Algimantas Katilius
Prelato Mykolo Krupavičiaus archyvas

Išeivijoje susikaupęs prelato Mykolo Krupavičiaus archyvas Prano Povilaičio iniciatyva iš Jungtinių Amerikos Valstijų buvo parsiųstas į Lietuvos istorijos institutą. Kartu su M.Krupavičiaus archyviniu palikimu parvežta daug Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos (LKDS) ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK’o) dokumentų. Šių institucijų veikla glaudžiai susijusi su M.Krupavičiaus asmeniu ir sunku atskirti, kam kokie dokumentai priklausė. Ryškiai atsiskiria asmens dokumentai ir rašytinis prelato M.Krupavičiaus palikimas. Svarbiausia šio pobūdžio medžiaga – tai nespausdintų veikalų rankraščiai, dienoraščiai, rašomąja mašinėle spausdintas atsiminimų tekstas ir jo rinkta įvairi istorinė medžiaga. Apie M.Krupavičiaus politinį ir visuomeninį darbą išeivijoje sužinome iš VLIK’o ir LKDS dokumentų. Šių institucijų archyvinėje medžiagoje yra daug dokumentų apie M.Krupavičiaus politinę veiklą, pasisakant už okupuotos Lietuvos išlaisvinimą ir pastangas, kad būtų išlaikyta tautinė užsienyje atsidūrusių lietuvių sąmonė. Labai svarbi ir fonde sukaupta M.Krupavičiaus korespondencija su įvairiais asmenimis.

aukštyn
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Mykolas Krupavičius apie visuomenės auklėjimą

1933 m. prelatas Mykolas Krupavičius (1885 10 01–1970 12 04) parašė straipsnį „Masių auklėjimas“. Tai atsakas į popiežiaus Pijaus XI 1930 m. sausio 11 d. paskelbtą encikliką apie jaunuomenės auklėjimą. M.Krupavičiui rūpėjo didelis elito ir liaudies santykio skirtumas. Jis ieškojo būdų ir galimybių tą skirtumą sumažinti, pateikdamas siūlymų, kurie duotų teigiamų rezultatų. Pirmąkart visuomenės auklėjimui Lietuvoje skiriamas toks ypatingas dėmesys – į tai žiūrima kaip į tautos ir valstybės tvirtų dvasinių pagrindų formavimą, ant kurių galima kurti ir puoselėti kultūringą valstybę. Tuo požiūriu prel. M.Krupavičiaus straipsnyje keltos problemos, jo įžvalgos nepraradusios aktualumo ir šiandieną.

aukštyn
Dr. Regina Laukaitytė
1940–1942 m. dokumentai apie kunigo Mykolo Krupavičiaus memorandumus valdžios institucijoms

Rengdama pranešimą LKMA konferencijai apie kunigo Mykolo Krupavičiaus 1940 ir 1942 m. memorandumus, Lietuvos archyvuose ir bibliotekose aptikau nemažai jų nuorašų. Palyginus juos su jau skelbtais, galima pastebėti nemažai redakcinių skirtumų, praleidimų, net vienos pastraipos kupiūrą. Tai paskatino dar kartą publikuoti iš esmės jau žinomus dokumentus – gerokai patikslinti jų turinį.

Skaitytojui turėtų būti įdomūs ir kiti čia pirmą kartą skelbiami 1940–1942 m. dokumentai: 1940 m. gruodį–1941 m. sausį vykusių NKVD darbuotojų pokalbių su M.Krupavičiumi Kalvarijoje aprašymas, tuo metu NKVD parengta jo charakteristika. Prie jau žinomų 1942 m. dokumentų pridedame iki šiol nepublikuotus generalinio komisaro A.Rentelno raštus, susijusius su protestą dėl Lietuvos kolonizavimo pasirašiusių asmenų nubaudimu.

Dokumentai skelbiami netaisant kalbos, rašybos (išskyrus skyrybą, akivaizdžius mašinraščio riktus), laužtiniuose skliausteliuose paaiškinant santrumpas. Prie publikacijų pateikiama daugiau informacijos apie pačius dokumentus, archyvuose esančius jų nuorašus.

aukštyn