LKMA logoLKMA Metraštis

Tomas XXVIII

LKMA Metraštis, t. XXVIII, Vilnius, 2006, 462 p.

Turinys su nuorodomis į straipsnio santrauką

aukštyn
 Redakcinė kolegija 
Pratarmė

Įpusėjus 2006 metams, pateikiame pirmą šių metų LKMA Metraščio tomą. Šiame, jau dvidešimt aštuntajame iš eilės Metraščio tome spausdinami moksliniai straipsniai, konferencijos „Krikščioniškosios tradicijos formavimasis ir raida: pamaldumas ir atlaidai“, įvykusios 2005 m. spalio mėn. 6–7 d., pranešimai.

Iš mokslinių straipsnių minėtina teol. dr. kun. Arvydo Ramono ir kun. Klemenso Jaramino studija „Angelai ir demonai sinoptinėse evangelijose“. Čia, panaudojus gausią literatūrą (ypač italų k.), aptariama, ką apie tai sako Katalikų Bažnyčios Katekizmas, nagrinėjamas angelų ir demonų traktavimas Biblijoje, ypač pabrėžiamas Naujajame Testamente minimas dangiškųjų būtybių veikimas. Prof. Mečislovo Jučo straipsnyje „Pirmieji mėginimai sudaryti bažnytinę uniją“ atkreipiamas dėmesys į Bažnyčios vaidmenį prisidedant prie moderniosios lietuvių tautos kūrimo.

Iš minėtos konferencijos skaitytų pranešimų aktualumu pasižymi teol. dr. kun. Vlado Gedgaudo straipsnis „Krikščioniškojo tikėjimo tradicija: liudijimas ir dialogas“.

Šiame Metraštyje pateikiami ir kiti moksliniai straipsniai iš įvairių sričių: L. Griciūtė aprašo Vilniaus Dievo Kūno procesijas XX a. pradžioje, A. Streikus – atlaidų reikšmę sovietmečiu; M. Ščavinskas savo diskusiniame straipsnyje iškelia problemą, ar atlaidai buvo Kryžiaus karų proceso sakralizaciją lėmusiu faktoriumi. V. Pruskus nagrinėja A. Civinsko (XX a. pradžia) socialines įžvalgas; P. Kalnius – regioninių kultūrų apsaugos idėjas Lietuvoje; A. Vasiliauskienė – LKMA narių medikų veiklą išeivijoje (1956–1990).

Publikacijų skyriuje pateikiamas Vytauto Merkio parengtas ligi šiol mažai žinomas istorijos šaltinis – Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos valdytojo A. Stankevičiaus 1911 m. liepos 27 d. memorandumas „Politinis Vilniaus Romos katalikų vyskupų vaidmuo“ (originalas rusų k. ir jo vertimas į lietuvių k.).

Kronikos skyriuje kun. V. Aliulis savo straipsnyje aptaria Vatikano II Susirinkimo atgarsius ir vaisius Lietuvoje.

Šiame tome taip pat pažymimos LKMA narių garbingos sukaktys, paminimi Amžinybėn iškeliavusieji.

aukštyn
Teol. dr. kun. Arvydas Ramonaskun. Klemensas Jaraminas
Angelai ir demonai sinoptinėse evangelijose

Straipsnis sudarytas iš 3 dalių. Pirmojoje dalyje nagrinėjamas Bažnyčios mokymas apie angelus ir demonus. Čia apžvelgiama, ką sako apie tai „Katalikų Bažnyčios katekizmas“, Bažnyčios Tėvai, Bažnyčios Susirinkimai, popiežiai Paulius VI ir Jonas Paulius II, palyginami liturgijos tekstai prieš ir po Liturgijos reformos.

Antrojoje dalyje nagrinėjamas biblinis angelų ir demonų traktavimas. Analizuojant biblinius Senojo Testamento tekstus, brėžiamas angelų ir demonų evoliucionavimo grafikas, kuris ryškiau atskleidžia dangiškųjų figūrų išsikristalizavimą. Sakoma, kad šiam procesui turėjo įtakos ir aplinkinių tautų mitologija.

Trečiojoje dalyje aptariamas Naujajame Testamente minimas dangiškųjų figūrų veikimas. Čia labiau išryškėja šėtono kaip Jėzaus mesijinės veiklos priešininko vaidmuo. Angelai atlieka tarnaujančių būtybių vaidmenį. Angelų ir demonų vardai yra susiję ne su jų asmeniu, o su atliekama funkcija. Sakysim, angelo funkcija yra dieviškoji pasiuntinybė ir Dievo valios aiškinimas. Sinoptinėse evangelijose vartojamos „angelo“ ir „demono“ sąvokos yra suprantamesnės nei apaštalo Pauliaus vartojamos „kunigaikščių“, „galybių“ ar „valdžių“ sąvokos. Angelai yra Dievo garbės gyvas apreiškimas, neregimi palydovai bei aukštesnių žmogaus troškimų ir vilčių garantai. Nors demonai dažniausiai laikomi kenkiančiomis, blogomis dvasiomis, tačiau iš tikrųjų demonai ir šėtonas nėra vien blogio personifikacija ar retorinė figūra, kuria tarsi norima pridengti šios klastingos realybės buvimą. Tai rodo reali demoniška karų, teroro, rasizmo ir t.t. galia pasaulyje.

aukštyn
Habil. dr. Mečislovas Jučas
Pirmieji mėginimai sudaryti bažnytinę uniją

Politinė Lenkijos ir Lietuvos unija ir Lietuvos krikštas sudarė galimybę atsikratyti didėjančios Maskvos įtakos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusų dvasiniam gyvenimui. Konstantinopolio patriarchatas rėmė Didžiosios Rusios – Maskvos stačiatikių metropoliją ir 1389 m. Maskvos metropolitą paskyrė visų rusų vadovu. Lenkijos ir Lietuvos valdovai Jogaila Vladislovas ir Vytautas Aleksandras ryžosi apginti Lietuvos rusus nuo dvasinės priklausomybės Maskvos metropolijai. Jie subrandino bažnytinės unijos idėją. Ši idėja gyvavo du šimtmečius (1396–1596 m.). Ji buvo ginama atkakliai, bet taikiai ir be didesnės prievartos. 1396 m. Jogaila bandė ją realizuoti padedamas Konstantinopolio patriarcho. Šiai akcijai nepavykus, 1415 m. Vytautas, sukvietęs stačiatikių vyskupus į Naugarduką, atskyrė jam pavaldžius stačiatikius nuo priklausomybės Maskvos metropolijai. Tai įvyko be patriarchato žinios ir pritarimo. Naugarduko soborui išrinkus Lietuvos stačiatikių metropolitu bulgarą Grigorijų Camblaką, bažnytinės unijos idėja buvo perkelta į Romos Katalikų bažnytinį Susirinkimą Konstancoje. Nepavykus ir ten jos realizuoti, ji buvo brandinama per vienuolius bernardinus, apaštalavusius rusų žemėse. 1596 m. padedant jėzuitams ji buvo realizuota Lietuvos Brastoje. Tai padarė katalikų ir stačiatikių vyskupai, pritariant Apaštalų Sostui.

XVIII a. Lietuvai pavaldžiose rusų žemėse buvo apie 80% unitų.

aukštyn
Habil. dr. Valdas Pruskus
Antano Civinsko socialinės nuostatos ir įžvalgos

Straipsnyje aptariama nepelnytai primiršto žymaus XX a. pradžios lietuvių katalikų visuomenės veikėjo, sociologo kunigo Antano Civinsko (1876–1913) socialinės pažiūros.

A. Civinskas jautė moralinę pareigą būti su liaudimi, perspėti ją apie gresiantį pavojų. Tokiu pavojumi jis laikė stiprėjantį netikėjimą ir socialistų skelbiamą naujos visuomenės projektą. Netikėjimą, A. Civinsko teigimu, esą galima įveikti atsisakant dvasininkų autoritarinio bendravimo su tikinčiaisiais, gerinant religinį švietimą, demokratizuojant pastoracinį darbą, o socializmo „projektas“ kur kas pavojingesnis Lietuvai, nes nemaža dalis inteligentų ir jaunimo esą sužavėti socialistų pranašystėmis. A. Civinskui rūpėjo ne tik atskleisti socialistų siūlomo „naujos“ visuomenės „projekto“ netinkamumą Lietuvai, bet ir aiškiai parodyti jo priešiškumą žmogui, jo dvasingumui, o svarbiausia – privačiai iniciatyvai ir asmeninei laisvei. Taip jis gynė asmens vertingumą tiek nuo liberaliojo kapitalizmo, kuris iš Vakarų Europos skverbėsi į Lietuvą, tiek nuo totalitarinio socializmo, kurio bruožai jau ryškėjo bolševikų koncepcijose.

aukštyn
Dr. Petras Kalnius
Regioninių kultūrų apsaugos idėjos Lietuvoje

Straipsnyje nagrinėjama Lietuvoje didelį susidomėjimą sukėlusios regioninės plėtros idėjos bei siūlymai ir reikalavimai atlikti Lietuvoje dar vieną šalies teritorinę reformą. Tarp šių siūlymų labiausiai girdimi reikalavimai radikaliai keisti valstybės teritorinę sandarą steigiant Lietuvoje savivaldos regionus etnografinių sričių ribose. Šią idėją pastaruoju metu ėmė puoselėti tam tikra dalis lietuvių humanitarinės inteligentijos, dirbančios sostinėje, bei regioninių bendruomenių, ypač žemaičių kultūrinio judėjimo, aktyvistai. Savivaldos regionų šalininkai teritorinę reformą čia mato kaip vienintelį būdą veiksmingai apsaugoti regioninių kultūrų savitumą, kuris yra traktuojamas kaip etninis savitumas.

Didelę įtaką požiūrio į lokalines bendruomenes pasikeitimui padarė iš Vakarų šalių ateinančios regionalizmo bei etniškumo sampratos idėjos. Noras turėti „savąjį etniškumą“ labiau yra paplitęs tarp žemaičių, tačiau netradiciškai suprantamas etniškumas kol kas nėra apėmęs Lietuvos etnografinių regionų plačiųjų visuomenės sluoksnių ir naujos sampratos propagavimas kol kas neišeina už teorinių samprotavimų ribos. Dedamos pastangos „įvairių lietuvių etninių bendruomenių“ apgyventas ribas žymėti topografiškai, kad nužymėtame plote ateityje galėtų veikti taip suprantamą „etniškumą“ globojanti jurisdikcija.

Tačiau visuomenėje iki šiol vyrauja požiūris, kad jeigu ir būtų kuriami regionai, jie neturėtų būti teritorinės politinės savivaldos dariniai, o savivalda turėtų būti plėtojama tik žemiausiame, t.y. savivaldybių lygmenyje. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos teritorija nėra didelė, gyventojų negausu, teritorija apgyventa vienos autochtoninės tautos, valstybės istorinė patirtis ir dabartinė geopolitinė padėtis yra sudėtinga, ją padalyti į keletą stambių savivaldos darinių nėra pagrįstų nei socialinių, nei ekonominių ar kultūrinių motyvų.

Atsiranda kompromisinių siūlymų – mėginama suderinti atsiradusius regioninių identitetų iššūkius ir šalies ekonominės, socialinės bei ekologinės raidos reikmes. Tipiškas pavyzdys – geografų siūlymas NUTS (Nomenclature des unités territoriales statistiques – Teritorinių statistikos vienetų nomenklatūra) – 2 tipo regionų sudėtyje steigti antrojo lygmens regioninius darinius – mezoregionus, kurie turėtų istorinių baltų žemių pavadinimus. Susidariusi situacija taip pat rodo, kad Lietuvos valstybėje iki šiol buvo skiriama per mažai dėmesio saugant, propaguojant ir įvedant į kasdieninio gyvenimo apyvartą tarmes bei etnografinių regionų tradicinę kultūrą. Valstybei būtina koreguoti savo bendrąją kultūros politiką.

aukštyn
Dr. Ilona Burinskaitė
Medinės portiko pavidalo koplytėlės: lyginamasis aspektas

XIX a.–XX a. pradžioje rytinėje ir pietrytinėje Lietuvos dalyje, taip pat įvairiuose Lenkijos regionuose ir katalikiškose Latvijos bei Baltarusijos dalyse plito atviros medinės, stulpinės konstrukcijos koplytėlės, skirtos šventųjų skulptūroms arba kryžiams pastatyti. Įžvelgiant minėtų medinių koplytėlių sąsają su portiko pavidalo mūriniais memorialiniais paminklais, galima teigti, kad atviros medinės koplytėlės yra mažiau rafinuota, modifikuota portiko pavidalo statinių forma.

Straipsnyje aptariami šių paminklų architektūros ir meninės raiškos savitumai, išryškinami jų konstrukcijų bei dekoro skirtumai. Nustatyta, kad Lietuvoje ir Lenkijoje šio pavidalo koplytėlėse dažniausiai yra statomos Šv. Jono Nepomuko skulptūros, o Latvijoje ir Baltarusijoje – su kryžiais ir Nukryžiuotojo figūra. Šios sąsajos atskleidžia formos ir turinio prasminį ryšį, rodantį skirtingas, šiais paminklais išreiškiamas, pamaldumo tradicijas.

aukštyn
Dr. Laimutė Kitkauskienė
Architektūros terminai lietuvių ir anglų kalbose: bendrybės ir skirtybės

Lietuvių kalbos terminijos problemos yra nagrinėjamos šiai sričiai skirtame leidinyje „Terminologija“, konferencijose, žymių terminologų darbuose. Juose gilinamasi į terminų darybos būdus, terminų sinonimiją, variantiškumą, pateikimą vienkalbiuose ar dvikalbiuose žodynuose. Leidžiami įvairių specialiųjų sričių žodynai, daromi nauji terminai, galintys keisti skolinius ar įvardyti naujai atsiradusius dalykus. Terminų tema ypač aktuali žodynų rengėjams, ieškantiems gimtojoje kalboje atitikmenų kitos kalbos terminams.

Nėra architektūros žodyno lietuvių kalba. Architektūros terminai išbarstyti po įvairius vienkalbius ar dvikalbius žodynus. Šiame straipsnyje aptariama, kaip lietuvių ir anglų kalbų lingvistines ypatybes atspindi terminai, kokia yra architektūros terminų kilmė bei jų raiškos būdai.

aukštyn
 Dr. Aldona Vasiliauskienė
Lietuvių katalikų mokslo akademija: medikų veikla išeivijoje (1956–1990)

Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) struktūroje smulkiausias vienetas – sekcijos. Jos atsirado Katalikų akademijai pradėjus organizuoti suvažiavimus, kur pranešimai ir diskusijos vykdavo specialiose, tematiką atitinkančiose sekcijose. Iš čia gavo pradžią ir tolesnis mokslinis grupavimasis nuolatinėmis dalykinėmis sekcijomis.

Išeivijoje veikė tik viena nuolatinė Istorijos mokslų sekcija. Kitos sekcijos veikė tik suvažiavimų metu. Medicinos mokslų sekcija dėl susidariusių aplinkybių taip pat nebuvo pastovi. LKMA Suvažiavimo darbuose išspausdinti pranešimai rodo medikų, priklausiusių LKMA, krikščionišką pasaulėžiūrą, tyrinėtų temų aktualumą, gebėjimą atsiliepti į Bažnyčios vadovų keltas problemas, supažindinti pasaulį su okupuotos Lietuvos medicinos padėtimi.

Medikai, nutolę nuo savo gimtinės, gebėjo parodyti lietuvių mokslo laimėjimus, įsiliedami į užsieniečių medikų gretas, nusipelnyti jų dėmesio ir pagarbos. Suartėję su nauja visuomene, jie išlaikė savastį – išsaugojo ir toliau plėtojo tautos tradicijas, jos kultūrą, teikė šiai veiklai finansinę paramą.

Medicinos mokslų sekcijos narių darbai papildė ir pagausino LKMA mokslinę produkciją vertingais tyrimais.

aukštyn
Teol. dr. kun. Teol. dr. kun. Arvydas Ramonas
Tradicijos ir atlaidų teologinė reikšmė

Tradicija rodo, kad žmogaus egzistencija yra istorinė, t.y. įsprausta laike ir erdvėje. Šis terminas, susietas su „atminties“ kategorija, pirmiausiai nusako perdavimo aktą ir procesą, o paskui – ir perteikiamo objekto turinį, palikimą. Tradicija ne tik perteikia tai, kas eina iš praeities, bet priverčia pažvelgti ir į tai, kas yra dabartis, ką reiškia šis konkretus laikas visiems tikintiesiems. Žmogaus išganymo istorija skleidžiasi regimoje tikrovėje, o tai reiškia, kad nėra vadinamojo visiškai skaidraus, tik dvasinio tikėjimo. Susitikimas ir dialogas tarp Dievo ir žmogaus vyksta istorijoje, todėl kiekviena Dievo veikla reiškiasi laike ir erdvėje, o vėliau per tradiciją perteikia išganymo slėpinius. Dievas Senojo Testamento istorijoje „pasirodo“ žmonėms per įvykius, veiksmus ir istorinius bei politinius vyksmus, o Naujojo Testamento laikais galutinai, t.y. vieną kartą visiems laikams apsireiškė Jėzuje Kristuje. Taip Dievas tapo „matomas“, „apčiuopiamas“, „patiriamas“. Tradicijos esmė visada išlieka Evangelijos žinia. Jos perteikimo būdai yra žodinis skelbimas – kerigma, kanoninės Šventojo Rašto knygos, nerašyti papročiai, nuostatos ir įstatymai taip pat – kas šiuo konkrečiu atveju svarbiausia – maldingumo formos ir šventės. Tradicija yra tapatinama su Bažnyčios gyvenimu. Bažnyčia, kaip Dievo tauta, yra tradicijos subjektas; ji ją perteikia iš kartos į kartą, vadovaujama Šventosios Dvasios. Atlaidai yra viena iš tradicijos perteikimo formų. Atgailos siekimas per atlaidus yra susijęs su noru būti kuo panašesniam į Jėzų Kristų. Atlaidai yra Bažnyčios pagalba žmogui, kuris atgailauja. Šiuo apsivalymo momentu veikia kartu Dievo malonė ir žmogaus gera valia. Bažnyčia tiki, kad turi savo šventųjų, kankinių ir išpažinėjų lobyną, vadinamąjį thesaurum Ecclesiae, kuris, esant netobulam atgailos aktui, papildo (supplet) tai, ko trūksta tobulam gailesčiui. Atlaidų tikslas yra ne tik bausmių už nuodėmes panaikinimas, bet ir skatinimas teisingiau gyventi meilėje, tikėjime ir viltyje. Taigi atlaidų lobynas yra Jėzaus Kristaus išganingo įvykio, gauto per tradiciją, sudabartinimas konkrečiam atvejui: bausmių už nuodėmes atleidimas tiek gyvam atgailaujančiam nusidėjėliui, tiek į amžinybę iškeliavusiam pakrikštytam tikinčiajam. Atlaidai yra gaunami per Bažnyčią, kuri, turėdama Jėzaus Kristaus jai suteiktą galią surišti ir atrišti, užtaria krikščionį ir atveria jam Kristaus ir šventųjų nuopelnų lobyną, kad iš gailestingojo Tėvo jis gautų laikinųjų bausmių už savo nuodėmes atleidimą. Bažnyčia tuo nori ne tik pagelbėti tikinčiajam, bet ir paskatinti daryti maldingumo ir meilės darbus atgailos dvasia.

aukštyn
Teol. dr. kun. Vladas Gedgaudas
Krikščioniškojo tikėjimo tradicija: liudijimas ir dialogas

Darbe pateikiamas šiandieninės teologijos požiūris į religines tradicijas (pvz., piligriminės kelionės į šventoves, gausus dalyvavimas atlaidų šventėse).

Tokios tradicijos, šiuolaikinių teologų nuomone, yra dialogas su nuo krikščioniškojo tikėjimo nutolusia visuomenės dalimi. Pačių krikščionių dalyvavimas tokiuose religiniuose renginiuose, tokių tradicijų palaikymas yra puiki galimybė visuomenei pateikti krikščioniškojo tikėjimo liudijimą.

Darbe analizuojama šių dienų žymių teologų mokslinių tyrinėjimų išvados. Lietuvių teologinėje literatūroje tai pirma tokio pobūdžio publikacija.

aukštyn
Kun. mgr. Andriejus Sabaliauskas
Žemaičių Kalvarijos Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidų tradicijos svarba ir prasmė šiandien

Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje. Taip pat atlaidai turi ir šventės pobūdį – tai parapijos šventės. Visuotiniai atlaidai Žemaičių Kalvarijoje pradėti rengti nuo XVII a. pirmosios pusės. Garduose kalvarijų Kryžiaus kelias įkurtas Žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus iniciatyva ir rūpesčiu, o pats koplyčių kūrimo ir statymo darbas buvo pavestas dominikonams. Pastačius pirmąsias Kryžiaus kelio koplyčias Žemaičių Kalvarijoje pradėti rengti visuotiniai atlaidai, o šiek tiek vėliau, iš Romos parvežus stebuklingąjį Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslą, kuris buvo atneštas į Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčią ir pradėtas garbinti kaip stebuklingas, pradėti rengti ir tokio pat titulo, kaip ir bažnyčia, visuotiniai atlaidai. Šie atlaidai ilgainiui (jie gyvuoja jau 366 metus) įgijo socialinį, kultūrinį pobūdį. Atlaidai traukia maldininkus, trokštančius stebuklo patirties, prašančius atsivertimo ir tikėjimo malonės – tai malonės metas. Ir vos pradėjus rengti, ir per visą istoriją, net ir šiandien Žemaičių Kalvarijos Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidai, ilgiausiai trunkantys visoje Lietuvoje – net dešimt dienų, išlieka Bažnyčios mokymo tiesų geresnio suvokimo metas ir erdvė. Būtent čia vyksta katechezė visiems tikintiesiems. Kiekvienas – nuo jauniausio iki seniausio gali išgirsti ir iš naujo apmąstyti Kristaus paskelbtas tiesas ir jo įvykdytą Išganymo darbą. Visa tai galima apmąstyti ir kūnu, einant septynių kilometrų Kryžiaus kelią, ir savo dvasia, meldžiantis ir giedant Kalnų giesmes apie Kristaus kančią. Taip tikintysis viešai ir kartu su kitais paliudija savo tikėjimą, savo priklausomumą Katalikų Bažnyčiai. Būtent šioje šventovėje įgyjama didesnė patirtis ir draugystė su Kristumi, o per Kryžiaus kelio apmąstymą, užtariant stebuklingajai Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinai Marijai, ši asmeninė draugystė su Viešpačiu tampa stipresnė ir realesnė kiekvieno čia atvykstančio gyvenime.

aukštyn
Dr. Jonas Mardosa
Kelionės į atlaidus kaip migracijos forma Lietuvoje: istorinis kontekstas ir tendencijos

Straipsnyje, remiantis etnografinių tyrimų duomenimis, literatūrine medžiaga, nagrinėjamos kelionės į atlaidus kaip migracijos forma Lietuvoje. Apžvelgiamos regioninio migravimo istorinės ištakos, raidos kryptys ir tendencijos, šiuolaikinis atlaidų ir šventovių lankymas. Tyrimo objektu pasirinkta maldininkų vykimo į pagrindines Lietuvos šventoves istorija, o šiuolaikinė migracija nagrinėjama remiantis Pivašiūnų Žolinės atlaidų metu ir Kryžių kalne atliktų tyrimų medžiaga.

Apibendrinus medžiagą matyti, kad kelionės į bažnyčios šventes bei šventas vietas būna arba nuolat pasikartojančios, arba neperiodiškos. Regioninė piligrimystė, istoriškai susiklosčiusi kaip plačiųjų visuomenės sluoksnių migracijos forma, tokias pozicijas mūsų šalyje išlaiko ir XX a. II pusėje, ypač reiškiant politinį protestą ateistinei propagandai. Piligrimystę lengvino ir šiuolaikinės transporto priemonės, kurios suteikė galimybę sutrumpinti kelionės laiką net į tolimesnes šventoves (į regioninius centrus nuvykstama vienai dienai). Šiuo metu paprastai vykstama individualiai arba šeimomis. Tyrimas parodė, kad visai Lietuvai svarbių šventovių ir netgi tarptautiniu mastu žinomų religinių centrų lankymas pirmiausia grįstas geografiniu principu. Išimtis būtų Kryžių kalnas – tai visai šaliai reikšmingas piligrimystės centras. Pivašiūnų, kaip ir kitų parapijų, atlaidai pirmiausia yra regioninės traukos centras. Atkūrus nepriklausomybę, buvęs politinis aspektas maldininkų kelionėse į atlaidus išblėsta. Paskelbus Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų dieną – Žolinę – valstybine švente, išsiplėtė į Pivašiūnus atvykstančių maldininkų geografija, tad kasmetinį piligrimystės periodiškumą čia galima prilyginti švytuoklinei migracijai.

aukštyn
 Gražina Kadžytė
„Kermošius“ ir „pakermošis“ aukštaitiškame atlaidų modelyje

Straipsnyje nagrinėjama tema gyvesnė vyresnio amžiaus žmonių prisiminimuose, nors savaip ją pažįsta ir jaunesniosios kartos. Atlaidų tradicija, išlaikydama savo būdingiausias apraiškas, gyvuoja daugiau ar mažiau kisdama.

aukštyn
 Marius Ščavinskas
Per kryžiaus karus į žmogaus išganymą? Atlaidai ir kova su pagonimis: identifikacinės problemos

Straipsnio pagrindinė problema – ar atlaidai buvo sakralizuoto karo, taigi ir Kryžiaus karų proceso sakralizaciją lėmusiu faktoriumi. Tiksliau ar ir per Kryžiaus karus krikščionys siekė išganymo? Čia galimi mažiausiai du atsakymai: arba atlaidai buvo sakralizuoto karo dalis ir jį lėmęs faktorius, arba atlaidai nebuvo Kryžiaus karus lėmęs faktorius.

Galima išskirti kelias religijotyrines kategorijas, nulemiančias žmogaus išganymą gaunant atlaidus: 1) pasaulio centras – axis mundi, 2) sielos teismo suvokimas (eschatologinė kategorija), 3) nuodėmių nuplovimas – krikštas ir XI a. II pusėje permąstyta Eucharistijos samprata.

Viena iš universaliųjų kategorijų yra pasaulio centras – axis mundi, t. y. šventoji, pašvęstoji vieta. Šiuo atveju istoriografijoje jau buvo keliamas klausimas, kurios šventosios vietos traukė kryžininkus į Baltijos jūros rytinę pakrantę, jei jų ten nebuvo. Kryžiaus karai į baltų žemes buvo karai be šventųjų vietų vadavimo intencijos. Tačiau žmogus, norėdamas gyventi pašvęstoje, realioje ir jį saugančioje žemėje, turi vėl „įbesti“ Kryžių (atlikti kartotę), kad būtų čia pat, pasaulio centre. Tad Šventojoje Žemėje krikščionis galėjo išgyventi aną istoriją, o Baltijos jūros rytinėje pakrantėje – ne tik išgyventi, bet ir kurti istoriją, nes krikščionys, pagal Šv. Augustino visatos harmonijos koncepciją, privalėjo kurti axis mundi dar krikščionių nepaliestose žemėse. Šaltiniuose (Petro Dusburgiečio, Vygando Marburgiečio kronikose, popiežių bulėse) užfiksuotas archetipinis žemės pašventinimas, kas leidžia teigti, jog 1) atliekant kartotę sukuriamas „pasaulio centras“ krikščionims svetimoje žemėje; 2) toks „pasaulio centro“ kūrimas leisdavo žmogui ne tik pajusti istoriją, bet ir ją kurti, t. y. priartėti prie Dievo, siekti žmogaus išganymo; 3) norint išlaikyti šiuos „pasaulio centrus“ savo rankose, reikėjo nuolatinių ekonominių ir karinių išteklių; 4) dalyvavimas „pasaulio centrų“ išlaikymo ir naujų tokių centrų kūrimo operacijose buvo galimybė siekti žmogaus išganymo (tuo tikslu gaunant ir atlaidus).

Remdamiesi sielos teismo kategorija, galime numatyti, kad Kryžiaus žygiai į baltų žemes vyko dėl šių priežasčių: 1) žemėje vyksta individualieji eschatologiniai mūšiai dėl žmonijos išganymo; 2) žmogaus išganymo siekiama asmeniškai dalyvaujant tose žemiškose kovose (tuo tikslu taip pat gaunant atlaidus).

Permąstyta Eucharistijos samprata (XI a. II pusė) buvo svarbiausia religinė kategorija, nulėmusi žmogaus išganymą: kiekvienas, kuris siekia išganymo, gali naudotis atlaidais. Popiežius ne kartą užsiminė duodąs atlaidus visiems vykstantiesiems į Kryžiaus žygius Rytų Europoje kovoti su pagonimis. Krikščionio išganymas tapo priklausomas nuo to, kaip gebėsi gauti kuo daugiau atlaidų, t. y. jo išganymas tapo jo paties reikalu. Bažnyčia turėjo tik tinkamai organizuoti žmogaus veiklą žmogaus išganymo linkme ir prireikus padėti.

Taigi mūsų apibrėžtos religinės kategorijos lėmė atlaidų priskyrimą šventojo karo faktorių grupei. Vadinasi, atlaidai buvo vienas iš faktorių, lėmusių žmogaus išganymo siekį per Kryžiaus karus. Kitaip tariant, dalyvaudami Kryžiaus karuose, kryžininkai, be materialiųjų dalykų, taip pat siekė ir dvasinio išganymo.

aukštyn
 Dr. Roma Bončkutė
Atlaidai XIX a. didaktinėje prozoje

Straipsnyje aptariamas atlaidų motyvas XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje, parodant sąsajas su antikinės literatūros tradicija. Antikinė literatūra apmąstė ir paliko ne vieną archetipinį pastebėjimą apie žmogų ir pasaulį. Iškreipto pasaulio topas dėl pagrindinio savo požymio – perteikti supainiotą, neįprastą, iškreiptą dalyko ar reiškinio vaizdą – didaktams rašytojams buvo itin aktualus vaizduojant poliarišką kasdienybę, kritikuojant kultūrinę-politinę tradiciją. Nagrinėjant iškreipto pasaulio topo vartojimą, regima ne tik kaip tradicinio herojaus tapatybę keitė nauja, bet ir kaip šlovės paradigmos nunykimas lėmė krikščioniškosios etikos literatūroje įsivyravimą. Didaktinėje literatūroje, kitaip negu graikų epe, tragedijoje, kur žmogaus gyvenimą sunkinančios permainos buvo pateikiamos kaip sąskaita kosmoso ir lemties sąžinei, viskas grindžiama aukščiausiuoju teisingumu, kolektyvine nuostata, kurių laikydamasis atgailaujantysis galėjo tikėtis atlaidumo, palankesnio likimo.

aukštyn
Dr. Liepa Griciūtė
Vilniaus Dievo Kūno procesijos XX a. pradžioje

Vilnius jau XVII a. garsėjo Dievo Kūno procesijomis. Čia eisenos neapsiribojo vien kryžiais, vėliavomis bei altorėliais nešina dvasininkų ir pasauliečių minia. Neatskiriama jų dalis buvo vežimais ar pėsčiomis miesto gatvėmis traukiantys gyvieji paveikslai. Ir nors vėliau gyvųjų paveikslų tradicija išnyksta, dar XIX a. tarp svarbiausių Vilniaus Katedros švenčių minima ir iškilminga Dievo Kūno procesija. Amžiaus viduryje prasidėję bažnytinių procesijų rengimo suvaržymai ir draudimai baigiasi 1905 m.

Remiantis XX a. pradžios spauda, straipsnyje ir norima pristatyti pirmąsias po keturiasdešimties metų pertraukos Vilniuje ta proga vykusias Devintinių procesijas. Straipsnis iliustruojamas Jano Hermanowicziaus, Władysławo Hryniewicziaus fotografijomis.

1906 m. birželio 1 d. Vilniaus gatvėmis turėjo vykti pirmoji eisena. Ta proga mieste buvo įrengti keturi altoriai. Pirmasis – prie Katedros šoninio portiko. Antroji stotis buvo prie Šv. Jonų bažnyčios. Toliau kilta Dominikonų gatve ir šiek tiek pasukus iš kelio sustota prie Šv. Kotrynos bažnyčios. Toliau Vilniaus gatve eita link Šv. Jurgio bažnyčios, kur buvo įrengta paskutinė stotis. Iš čia Šv. Jurgio (dabar Gedimino) prospektu procesija grįžo atgal į Katedros aikštę, kur visų laukė vyskupo palaiminimas.

Sprendžiant iš aprašymų spaudoje, tiek pirmųjų (1906), tiek vėlesnių metų iškilmės vyko panašiai. Nei eisenos tvarka, nei stočių vietos nesikeitė. Tik nuo 1908 m. procesija iš ketvirtadienio buvo perkelta į sekmadienį.

Taigi, išskyrus triumfo vežimus, kurių tradicija, matyt, išnyko kartu su žmogaus simboliniu embleminiu mąstymu, Vilniaus Dievo Kūno procesijos nuo XVII a. iki pat XIX ir XX amžių sandūros beveik nepakito. XIX a. apeigų suvaržymai ir draudimai didesnės įtakos tradicijai neturėjo, o pokyčiai įvyko vėliau, jau XX a.

aukštyn
Dr. Arūnas Streikus
Atlaidai Žemaičių Kalvarijoje ir Šiluvoje: jų pobūdis bei reikšmė sovietmečiu

Tradiciniai atlaidai Žemaičių Kalvarijoje ir Šiluvoje sovietmečiu įgijo papildomų reikšminių niuansų. Sovietų režimui varžant Bažnyčios veiklą, jie liko viena iš nedaugelio liaudies religingumo išraiškų. Jie taip pat teikė sovietų režimo sąlygomis retai pasitaikančią progą skleisti tikėjimą platesniems gyventojų sluoksniams, sudarė galimybę glaudesnei dvasininkų tarpusavio komunikacijai. Valdžios pastangos apriboti maldininkų antplūdį į Žemaičų Kalvariją ir Šiluvą buvo nelabai efektyvios. Po tam tikro atoslūgio 7‑ajame dešimtmetyje vėliau jų lankomumas pasiekė iki tol buvusį lygį. Nors 8‑ajame–9‑ajame dešimtmetyje dalyvavimas atlaiduose įgijo ryškesnį pilietinio nepaklusnumo atspalvį, svarbiausia dalyvių motyvacija liko religinė.

aukštyn