LKMA logoLKMA

Buvę vadovai ir akademikai

 

Pirmuoju LKMA pirmininku (1922–1926 m.) išrinktas vyskupas Juozapas Skvireckas, vėliau – prelatas Aleksandras Dambrauskas (1926–1938) ir Stasys Šalkauskis (1938–1940).

Antrajame LKMA laikotarpyje Akademijai vadovavo vysk. Vincentas Padolskis (1956–1959) ir prof. kun. Antanas Liuima SJ (1959–1992). 1992 m. LKMA Centrą perkėlus į Lietuvą jis buvo išrinktas pirmuoju LKMA Garbės pirmininku.

Lietuvoje atkurtos LKMA pirmininkai – prof. dr. Giedrius Uždavinys (1992–1997), dr. vysk. Jonas Boruta SJ (1997–2006), o nuo 2006 m. prof. dr. Paulius Subačius.

Per 1922 – 2006 m. LKMA veiklos istoriją akademikais buvo pakelta 53 mokslininkai (tarpukario Lietuvoje – 10, išeivijoje – 23, Akademiją atkūrus Lietuvoje – 25), LKMA garbės nariais – 8 asmenys (tarpukario Lietuvoje –1, išeivijoje – 5 ir III laikotarpyje – 2). Dviems asmenys suteiktas dvigubas: LKMA akademiko ir LKMA garbės nario vardas: prel. Aleksandrui Dambrauskui – Adomui Jakštui ir prof. Juozui Eretui.

Katalikų akademijos nariai dalyvavo sprendžiant ir įgyvendinant tokius svarbiuos klausimus kaip Lietuvos Bažnytinės provincijos įsteigimas bei Vilniaus arkivyskupijos priklausomybė (Juozapas Skvireckas, Jurgis Matulaitis, Mečislovas Reinys, Audrys Juozas Bačkis ir kt.). Dalyvavo ir Lietuvos valstybės kūrime (tai Vasario 16 d. Akto signatarai: Pranas Dovydaitis, Justinas Staugaitis, Steponas Kairys), valstybingumo stiprinime – atsakingos pareigos valstybės valdyme, kuriant svarbias valstybines institucijas ir joms vadovaujant (P. Dovydaitis, L. Bistras, J. Eretas, M. Reinys, Edvardas Turauskas, Stasys Antanas Bačkis ir kt.). Puoselėjo Lietuvos valstybę išeivijoje (E. Turauskas, S. A. Bačkis, Ričardas Bačkis, Juozas Brazaitis – Ambrazevičius, Adolfas Damušis, Vytautas Antanas Dambrava ir kt.), dalyvavo Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrime (buvo Kovo 11-osios Akto signatarai, ėjo atsakingas pareigas – Vytautas Landsbergis, Zigmas Zinkevičius).

LKMA nariai tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai be mokslinės veiklos aktyviai dirbo įvairiose sferose: politikoje (P. Būčys, M. Reinys, J. Eretas, E. Turauskas, J. Brazaitis, A. Damušis, S. Bačkis, V. Landsbergis), žurnalistikoje (P. Būčys, P. Dovydaitis, J. Eretas, J. Prunskis, S. Yla) įvairiose mokslo srityse, visuomeninėje veikloje. Gebėjo atsiliepti į laikmečio aktualijas, įpatingą dėmesį skyrė dorovei, dvasingumui, savo tautos istorijai. Formavo tautos požiūrį apie bolševizmą ir nacizmą (S. Yla, M. Reinys, J. Prunskis), Lietuvos bei lietuvio įvaizdį išeivijoje (J. Eretas, J. Pikūnas, A. Liuima SJ, P. Rabikauskas SJ, J. Prunskis, A ir J. Damušiai, M. Remienė, J. ir A. Griniai) ir t. t. LKMA nariai išsprendė kiekvienam katalikui itin svarbų klausimą į lietuvių kalbą išversdami Šventąjį Raštą (Juozapas Skvireckas, Česlovas Kavaliauskas, Antanas Rubšys).

LKMA nariai išeivijoje daug nuveikė skelbdami lietuvišką žodį per sovietinės valdžios Lietuvoje draudžiamas klausyti radijo laidas. Tarkim, 1940 m. P. Būčys pirmas prabilo lietuviškai per Vatikano radiją ir gana ilgą laiką vedė lietuviškas radijo valandėles. Paminėtinas LKMA narys, muzikas ir kompozitorius kunigas Vladas Budreckas, sukūręs žinomą ir Vatikano radijuje kaip signalą, vartojamą „Christus vincit“. 1959 m. per Vatikano radiją lietuvių bendruomenei Romoje apie Šv. Kazimierą kalbėjo prof. kun. Paulius Rabikauskas. Jis beveik visus 1984 metus kiekvieną penktadienį skaitė 8–10 minučių apybraižas apie Šv. Kazimierą (tekstai buvo išspausdinti Londone leistame „Europos lietuvyje”, o 1993 m. Vilniuje LKMA išleido knygą „Lietuvos globėjas Šv. Kazimieras”). 1954 m. Čikagos lietuviškas dienraštis „Draugas“ pradėjo rengti lietuvišką radijo programą, kuriai vadovavo dr. prel. Juozas Prunskis. Plečiantis radijo laidų apimčiai nuo 1955 m. jis pradėjo sakyti sakyti pamokslus Lietuvai, o 1984 m. parašė išsamų straipsnį „Amerikos balso“ radijo laidų istorija.

Ženkli LKMA narių veiklos kryptis – rūpestis jaunimo mokslinimu – mecenatystė (arkivysk. M. Reinys, prof. P. Dovydaitis ir kiti). Katalikai mokslininkai aktyviai talkino (vadovavo ar dalyvavo) įvairių organizacijų veikloje: pavasarininkų (J. Ertetas, M. Reinys), ateitininkų (P. Dovydaitis, M. Reinys, K. Pakštas, S. Šalkauskis, S. Yla, J. ir A. Damušiai, A. Žygas ir daugelis kitų), „Pavasario“ suaugusiųjų gimnazijoje, Vyskupo M. Valančiaus liaudies universitete, steigiant Lietuvos katalikų universitetą, Draugijoje Lietuvos katalikų universitetui remti.

Lietuvos aukštosios mokyklos LKMA nariams yra suteikę Garbės daktarų vardus: VDU Garbės daktarai: A. Damušis, A. Liuima SJ; Klaipėdos universiteto Garbės daktarai: vysk. A. Vaičius, VPU – kardinolas A. J. Bačkis; VU – P. Rabikauskas SJ ir kiti. Už mokslinę bei kultūrinę – šviečiamąją veiklą kai kuriems Akademijos nariams suteikti teritorinių vietovių: miestų ar rajonų garbės vardai (J. Prunskis, A. Liuima, P. Rabikauskas, S. A. Bačkis, A. V. Dambrava, J. Žemaitis, A. Vaičius, J. Juodelis, P. Gavėnas (po mirties) ir kt.) ar specialūs žymenys (A. Kučinskaitė, A. Vyšniauskaitė ). Architektas dr. Alfredas Kulpavičius 1963 m. skautų apdovanotas Padėkos ordinu už didelius nuopelnus statant Toronto skautų stovyklavietę „Romuva”.

LKMA narių indėlį Lietuvos mokslui, kultūrai, politikai įvertino ir Lietuvos valstybė, suteikdama ordinus bei medalius. Paminėsime keletą: A. Rubšys, S. A. Bačkis, A. J. Bačkis, A. Liuima, A. Damušis, J. Pikūnas, J. Žemaitis, G. Uždavinys, N. Kitkauskas, A. Vyšniauskaitė, P. Subačius ir kt.

LKMA narių veikla išėjo į plačią tarptautinę plotmę: Ne vienas jos narys (ypač dirbęs išeivijoje) susilaukė tarptautinio pripažinimo, tapdami mokymo ar mokslinių institucijų akademikais, profesoriais, Garbės nariais, sulaukdami kitokių apdovanojimų (A. J. Bačkis, J. Pikūnas, A. Damušis, P. Rabikauskas, A. Liuima, Z. Ivinskis, A. Rubšys ir kt.) (K. Pakštą 1934 m. Švedijos Geografinė bei Antropologinė draugija apdovanojo labai branginamu Andree medaliu, jis buvo išrinktas Latvijos geografinės draugijos Garbės nariu, Alfredas Sennas – Villanova universiteto Garbės daktaras (1969); P. Rabikauskas – Krokuvos popiežiškosios teologijos akademijos Bažnyčios istorijos Garbės daktaras (1991), Z. Zinkevičius – Švedijos Karališkosios mokslų akademijos narys (1982), Norvegijos mokslų akademijos akademikas (1991), Latvijos universiteto Garbės daktaras (1991), Herderio premijos laureatas (1994).

LKMA mokslininkų katalikišką veiklą įvertino ir Apaštališkasis Sostas – dvasininkams suteikti prelato (B. Čėsnys, A. Dambrauskas-Jakštas, P. Kuraitis, M. Krupavičius, F. Bartkus, J. Bičiūnas, J. Končius, J. Prunskis, P. Celiešius, K. Gečys, A. Rubšys, L. Tulaba, K. Šaulys, P. Juras, J. Karalius, L. Mendelis) ar monsinjoro (J. Aviža, P. Jatulis, Dobrovolskis, Z. Ignatavičius ir kt.) titulai. Vysk. V. Brizgiui – Šventojo Sosto asistento titulas, prelatai L. Tulaba ir J. Balkūnas pakelti į apaštališkuosius protonotarus. Pasauliečiams suteikti Šv. Silvestro ordino komendanto (S. Sužiedėlis), Šv. Silvestro ordino Vyčio (V. Vygantas, P. Kisielius, A.Damušis) apdovanojimai, medalis Pro Ecclesia et Pontifice (B. Kviklys, A. Šlepetytė-Jančienė, J. Damušienė ir kt.). 2000-siais Jubiliejiniais Krikščionybės metais LKMA nariai papildė XX amžiaus martirologiją (Pranas Dovydaitis, Vincentas Borisevičius, Teofilius Matulionis, Mečislovas Reinys – tarp 114 lietuvių kankinių), o dar anksčiau arkivyskupai T. Matulionis, M. Reinys bei vyskupas V. Borisevičius, buvo paskelbti Dievo Tarnais – jiems pradėtos beatifikacijos bylos.

Aldona Vasiliauskienė
 
Bibliografija:
S. Yla, „Lietuvių katalikų mokslo akademija. Bendras žvilgsnis į praeitą kelią“, LKMA Suvažiavimo darbai, Roma, 1964, t. 5, p. 3–28.
J. Brazaitis, „Akademija Tautos kryžkelėse. LKM Akademijai 50 metų sukakties minėjimas“, LKMA Suvažiavimo darbai, Roma, 1982, t. 9, p. 3–17.
S. Bačkis, „LKM Akademijos 60 metų sukakties minėjimas“, LKMA Suvažiavimo darbai, Roma, 1987, t. 12, p. 15–30.
R. Krasauskas, „Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikimo ir darbų apžvalga (1954–1965), LKMA Metraštis, Roma, 1965, t. 1, p. 329–342.
A. Liuima, „Lietuvių katalikų mokslo akademijos ištakos ir jos veiklos apžvalga“, LKMA Suvažiavimo darbai, Vilnius, 1995, t. 15, p. 27–41.
 
aukštyn