Baigiantis 2010-iesiems, atiduodamas spaudai ir mieliems skaitytojams Lietuvių katalikų mokslo akademijos Metraščio 33 tomas. 2010 m. minėjome Dievui padedant atgautos mūsų krašto laisvės ir atkurtos mūsų valstybės nepriklausomybės dvidešimtmetį. Si sukaktis toli grazu neprilygo 2009 m. minėtam Lietuvos vardo tūkstantmeciui. Gal pasaulinė ekonominė krizė ir įtempta politinė situacija neleido valstybės mastu giliau apmąstyti per pastarąjį dvidešimtmetį mūsų krašto pasiektų laimėjimų ir nesėkmių visuomeniniu bei akademiniu lygmeniu. Tai atsispindi ir šiame LKMA metraščio tome. Gaila, nors suprantama, jog norint objektyviai apzvelgti nueitą kelią reikia didesnės laiko distancijos, kad nurimtų vienadienės politinių partijų diskusijos ir kadjos nedeformuotų akademinių tyrimų išvadų. Tikimės, jog antros atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetis po 10 ar 20 metų susilauks didesnio mūsų mokslininkų dėmesio. Siame tome spausdinamas LKMA akademikės Vandos Aramaviciūtės straipsnis bent iš dalies atsiliepia į tokį poreikį. Straipsnyje aptariami per pastaruosius dešimtmecius įvykę po-kyčiai aukštųjų mokyklų studentų dvasiniame pasaulyje.

Uztat džiaugiamės, kad šiame LKMA metraščio tome skaitytojams galime pateikti keletą straipsnių, kurie turėtų inspiruoti LKMA mokslininkus imtis naujų, rimtų krikš-cionybės Lietuvoje istorijos tyrinėjimų. ]ie pasirodo ypač „laiku", juk artėja Zemaičių krikšto 600 metų jubiliejus, kuriuo buvo baigta ne tik Lietuvos, bet ir Europos bent jau formali christianizacija. Taip, christianizacija Europos, kurios naujai evangelizacijai skatinti popiežius Benediktas XVI2010 m. Vatikane įkūrė naują dikasteriją - Popieziškąją naujojo evangelizavimo tarnybą.

Gilesnę, placiau argumentuotą mūsų krašto Bažnycios istorijos, etninės ir kriksčio-niškosios kultūrų sąveikos analizę skatina šiame tome skelbiamos LKMA akademikės Aldonos Prašmantaitės ir Zilvyčio Saknio publikacijos.

Kviesciau skaitytojus perskaityti ir kitų autorių straipsnius jau įvardytųjų auto-rių publikacijų išvadų kontekste. Stai istorikės Prašmantaitės viena išvada: „Situacija gana paradoksali, nes viešajame diskurse lygiagrečiai funkcionuoja dvi vienos parapinės bažnycios [...] istorijos: fragmentinė, grįsta argumentuotais faktais, ir gana nuosekli, bet paremta legendomis. ]...] neatmestina, kad Giedraičių baznyčia šiuo požiūriu nėra išskirtinė".

Etnologo Zilvyčio Saknio straipsnio išvada taip pat skatina laisvintis iš vis dar gyvų, „mokslinio ateizmo" zaizdre nukaltų, taciau laicistinėje mąstysenoje proteguojamų įtampų: „Baigiant reikia pasakyti, kad dauguma kalendorinių papročių glaudziai susiję su krikščioniškąja kultūra ir retai turi etninį charakterį".

Manome, kad šis palyginti kuklus LKMA Metraščio tomas pateikia iššūkių ateities darbams ir tyrinėjimams.

1654 m. prasidėję karai Lenkijos-Lietuvos valstybėje ir jų padariniai atvėrė naują epochą LDK istorijoje. Karo veiksmų nuniokotoje, bado ir maro nualintoje šalyje visuomenė didelį dėmesį skyrė sielos reikalams, sudarydama sąlygas plėtotis Katalikų bažnyčiai. Dėl šaltinių stokos sudėtinga atlikti kompleksinius Vilniaus vyskupijos parapijų padėties tyrimus XVII a. antrojoje pusėje. Archyvuose išlikę pavieniai po XVII a. vidurio karų sudaryti bažnyčių inventoriai ar vizitacijų medžiaga. Tarp jų pavyko rasti tik kelių dekanatų vizitacijų aprašymus. 1662 m. Vilniaus vyskupi-jos kancleris, Gardino dekanas Jonas Kazimieras Vaišnoravičius vizitavo Gardino dekanatą. 1668 m. buvo vizituoti Ružanų, Valkavisko, Slanimo dekanatai, o 1668-1669 m. - Kauno, Alvito ir Simno dekanatai. Naudo-jantis šiais (ir kitais) dokumentais, teko tirti Slanimo dekanato bažnyčių padėtį XVII a., Kauno ir Simno dekanatus XVII a. antrojoje pusėje. Tarpšių tyrimų įsikomponuoja straipsnyje pristatomas Alvito dekanato parapijų būklės tyrimas, kuris ateityje galbūt leis pamatyti apibendrintą Vilniaus vyskupijos situacijos XVII a. antrojoje pusėje vaizdą.

Giedraičiai - viena ankstyvesniųjų Vilniaus vyskupijos parapijų. Nors parapijos ribos laikui bėgant kito, per keturiasdešimt kilometrų nuo Vilniaus nutolęs Giedraičių miestelis, buvusi kunigaikšaų Giedraičių tėvoninė valda, išlaikė parapijos centro statusą. XVII a. Giedraičiai buvo Pabaisko dekanato parapija, vėliau - dekanato centras. Tad XX a. trečio dešimtmečio viduryje įkurtos Kaišiadorių vyskupijos jurisdikcijoje nūnai esančios GiedraičTų parapijos įsteigimo peripetijos, pirmosios bažnyčios fundacija, beneficijos, bažnyčios perstatinėjimai, religinio gyvenimo tradicijų ištakos glaudžiai susijusios su Vilniaus vyskupija.

Vienuolijoms priskirtina daugybė nuopelnų, ypač ryškus jų indėlis į švietimą bei kultūrą. Tačiau ne ką mažiau svarbi jų veiklos sritis buvo ir špitolių, kurios tapdavo prieglobsčiu įvairių gyvenimo negandų kamuojamiems vargšams, nebegalintiems pasirūpinti savimi senoliams bei ligoniams, laikymas ir apskritai įvairaus pobūdžio karitatyvinė veikla, kuria užsiimdavo kone kiekviena vienuolija. Vis dėlto būta ir specialiai šiam tikslui - vargšų slaugai ir gydymui - įsteigtų vienuolijų, kurių nariai tarnystę Dievui derino su aktyvia pagalba vargstantiems ir sergantiems. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau - LDK) šioje srityje aktyviausiai reiškėsi bonifratrai, šaritės bei rokitai.

Molėtų dekanato bažnyčiose saugomos ne tik rankraštinės metrikų knygos ir kiti archyviniai dokumentai. Čia, kaip ir kitose Lietuvos Romos katalikų bažnyčios parapijose, klebonijose, vienuolynuose, per ilgą laiką susikaupė bibliotekos, kurių knygų rinkinių ar jų fragmentų, pavienių knygų galima aptikti ir dabartinių bažnyčių zakristijose, palėpėse, klebonijose, bažnyčios chore. Didžiausi knygų rinkiniai saugomi Molėtų (243 knygos), Giedraičių (apie 50), Suginčių (apie 40), Kuktiškių (apie 150), Labanoro (apie 40), mažesni - Joniškio, Videniškių, Inturkės, Kirdeikių, Saldutiškio, Stirnių ir kt. bažnyčiose. Dažniausiai šie knygų rinkiniai yra sudėti kartu su archyvinėmis knygomis, todėl kalbėti apie dabartinę bažnyčios biblioteką kaip atskirą struktūrinį vienetą bažnyčioje ar parapijoje yra sudėtinga. Tačiau istoriniai šaltiniai liudija, kad Molėtų dekanate būta asmeninių kunigų knygų rinkinių ir institucinių bibliote-kų, priklausiusių Bažnyčiai ir (arba) krikščioniškoms draugijoms, taip pat pasaulietinėms organizacijoms, kurias Bažnyčia rėmė ar toleravo. Įdė-mesnis skaitytojas daugelyje senųjų knygų pastebi išlikusių rankraštinių įrašų, antspaudų, pastabų paraštėse (marginalijų), kuriuos atitinkamuose tyrinėjimuose priimta vadinti knygų ženklais. Siame straipsnyje juos ir aptarsime. Mėginsime atskirti institucinius ir privačius knygų ženklus, taip pat sieksime juos sugrupuoti pagal priimtą klasifikaciją (nuosavybės, dovanojimo-donaciniai, atminimo-memorialiniai, marginaliniai). Prisiminti-na, kad knygų ženklai klasifikuojami ne tik pagal pranešimo,informacijos turinį, bet ir pagal formą (antspaudas, įspaudas, įrašas, piešinys). Siame straipsnyje ir aptarsime knygų ženklus tiek formaliuoju, tiek turinio semantinės informacijos aspektais. Straipsnyje nesiekiama išsamiai aptarti Molėtų dekanato bažnyčių bibliotekų istorinės raidos, taip pat jų fondų struktūros ir turinio. Tai būtų atskiro tyrimo objektas ir temos kelioms mokslinėms publikacijoms.

Tyrinėjant ganymo papročius, išsiskiria kategorija piemuo, egzistuojanti šiandienėje visuomenėje ir tradicinėje kaimo bendruomenėje, ir išryškėja šios sąvokos dvejopa reikšmė. Pirmąja žodžio piemuo reikšme paprastai nusakomas amžiaus tarpsnis, kuriuo vaikas, iš dalies jau gebėdamas užsidirbti pragyvenimui, galėjo atlikti paprasčiausius didelės kvalifikacijos ir patyrimo nereikalaujančius darbus. Antroji žodžio piemuo reikšmė tapatinama su tam tikra spedfine asmens veikla, kuri žemdir-biškoje visuomenėje nebuvo prestižinė, bet reikalavo nemažų fizinių ir emocinių gebėjimų, buityje ji dažnai turi neigiamą prasmę. Iki šių dienų žodžiu piemuo norime pabrėžti asmens nesubrendimą.

Daugelis etnologų sutaria, kad tarp švenčių šventimo ir tapatumo formavimo procesų esama glaudaus ryšio. Olandijos etnologo Robo Van Ginkelio manymu, šventės atveria pačias geriausias galimybes tapatumo formavimui ir etninės grupės tapatumo politikai nacionaliniu, regioniniu ar vietiniu lygmeniu. Todėl kalendorines šventes pasitelksime kaip įrankį analizuodami Siaurės Lenkijos lietuvių gyvenamų vietovių paprotinės kultūros ir tapatumo politikos formavimą. Tačiau tapatumas pagrįstas individo prisiskyrimu ar priskyrimu vienai ar kitai grupei ar kategorijai, o tai neišvengiamai veda prie jų lyginimo. Orvaro Lofgreno teigimu, analizuojant šventės ir tapatumo valdymo sąsajas, svarbu pažvelgti ir į diachroninę perspektyvą. Todėl išsikeldami tikslą analizuoti Punsko apylinkių kultūrinio tapatumo problemą negalime atsiriboti ir nuo gretimų Lietuvos Respublikos vietovių papročių analizės. Tyrimo objektas yra Siaurės Lenkijoje esančių Punsko apylinkių ir Lazdijų bei Kalvarijos savivaldybėse jaunimo švenčiamos šventės, o išsikelto tikslo sieksime pasi-remdami istoriniu geografiniu lyginamuoju metodu, leidžiančiu suderinti sinchroninio ir diachroninio kultūros reiškinių tyrimo galimybes.

XXI a. įvairi informacija ne tik lengvai randama internete per paieškų sistemas, bet ir laisvai sklinda dalijantis tiesioginės aplinkos patirti-mi tarpusavyje, išsakant įvairias nuomones. Virtualioje erdvėje nuolat susikuria ir sukuriami vis nauji diskursai, taip atsiranda naujas įvairių dalykų suvokimas, kuris pritaikomas tikrovėje. Greta kitų dalykų internete nesunkiai randami ir vestuvių apeigų scenarijai, jų interpretacijos, komentarai - savitas informacinis šaltinis. Svarbu pažvelgti į šį šaltinį ir išsiaiškinti, kaip lietuviškas vestuvių tradicijas ir naujoves įvardija ir taiko forumų dalyvės(-ai), t. y. kaip dabar yra suvokiamos ir kuriamos apeigos, ir ką šis suvokimas atskleidžia.

Straipsnyje siekiama pagrįsti dvasingumo aktualumą ir sudėtingumą globalizacijos issūkių kontekste. Remiantis teologų, filosofų ir edukologų išsakytomis nuomonėmis, aptariami dvasingumo raiškos kontūrai. Šių idėjų kontekste apžvelgiamos vyresniųjų mokinių požiūrių į dvasines vertybes kaip dvasingumo kognityvinio - prasminio lygmens matmens kaitos tendencijos, išryškėjusios per 10-11 metų. Taip pat atskleidžiamas požiūrių pokyčių priklausomumas nuo mokinių lyties ir mokyklos tipo.

Straipsnyje glaustai aptariamas sakraliųjų lotynų ir graikų kalbų bei alfabetų statusas LDK, jų funkcionavimas ir sąryšis su lingua vernacula (lenkų, lietuvių, rusėnų). Nurodoma šių kalbų gramatikų kaip universalaus kalbų provaizdžio ir jų racionalumo garanto reikšmė. Pateikiama pavyzdžių, kaip sakraliosios ir nacionalinės kalbos santykiavo tarpusavyje.

Širdies raumuo, arba miokardas, sąlyginai skiriamas į dvi dalis. Tai pluoštais išsidėsčiusios širdies raumens ląstelės - kardiomiocitai, ku-riuos supa ir tarpusavyje sutvirtina kolageno ir elastinių skaidulų tinklas, užimantis 24 proc. miokardo tūrio. Čia susitelkusios kraujagyslės, limfagyslės bei nervai ir makromolekulių kompleksai - tarpląstelinis matriksas (vadinamoji tarpląstelinė medžiaga) ir ne raumens, arba in-tersticiumo, ląstelės: fibroblastai, kapiliarų endotelio, lygiųjų raumenų, putliosios ląstelės.

Iškilus Lietuvos dvasininkas ir politikas, žemės ūkio ministras, kunigų seminarijos dėstytojas, žymus visuomenės veikėjas Mykolas Krupavičius gimė 1885 m. spalio 1 d. Balbieriškyje, Marijampolės apskrityje. Mirė 1970 m. gruodžio 4 d. Čikagoje. Tarp šių dviejų datų - nelengvas, bet prasmingas žmogaus gyvenimas. Pradėjo dirbti mokytoju Lenkijoje, vėliau studijavo Seinų kunigų seminarijoje, Petrapilio Dvasinėje akademijoje, Lilio ir Tulūzos universitetuose, buvo parapijos kunigas ir žemės reformos komisijos pirmininkas, Lietuvos krikščionių demokratų partijos Centro komiteto pirmininkas, Steigiamojo, Pirmojo, Antrojo ir Trečiojo seimų narys, Rusijoje revoliucinio tribunolo nuteistas mirties bausme, o 1942 m. gruodžio 5 d. suimtas gestapo, kalintas Eitkūnuose ir Tilžėje, 1943 m. internuotas Regensburgo karmelitų vienuolyne, karo pabaigoje išlaisvintas sąjungininkų, ėjo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininko pareigas... Galiausiai gyvenimą baigė toli nuo tėvynės, kuriai buvo pašventęs visą savo gyvenimą. Sie biografijos faktai iškalbingai byloja apie Krupavičiaus asmenybę.

Pastabas apie kunigo Juozo Vaičaičio atsiminimus pradėsiu nuo marijampoliečio kultūrininko, žurnalisto ir literatūrologo Zeniaus Silerio (1950-2007). Ieškodamas medžiagos savo gyvenimo knygai - studijai apie poetą Praną Vaičaitį, 1994 m. jis aplankė kun. Vaičaičlo bičiulį vyskupą Juozą Preikšą. Tai jam, tokiam pat zanavykui, tuometiniam Kauno kunigų seminarijos dėstytojui, Griškabūdžio parapijos altarista ir Kudirkos Nau-miesčio dekanas Juozas Vaičaitis prieš išeidamas paliko visą savo rašytinį ir nerašytinį turtą.

Nuo 2010 m. balandžio 1 d. Lietuvių katalikų mokslo akademija kaip Lietuvos mokslų akademijos partnerė pradėjo vykdyti Europos Socialinio fondo (ESF) ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Lietuvos mokslų akademijos ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos veiklos stiprinimas". Viena svarbiausių šio projekto krypčių - tarptautinių ryšių su LKMA veiklos profilį atitinkanaomis organizacijomis stiprinimas. Visų pirma numatyta plėsti bendradarbiavimą su Tarptautine katalikų intelektualų federacija Pax Romana, su kuria LKMA atnaujino ryšius prieš keletą metų. Aktyvus dalyvavimas Pax Romana narių organizuojamuose renginiuose leidžia tiesiogiai susipažinti su kitų kraštų katalikų intelektualų sprendžiamais uždaviniais, jų veiklos pasaulyje formomis, platinti informaciją apie LKMA veiklą. 2011 m. rudenį planuojama surengti metinę Pax Romana Europos padalinio konferenciją ir Vilniuje.

2009 m. spalio 15-18 d. vyko planinis Europos gydytojų katalikų asociacijų valdybos posėdis. Posėdyje dalyvavo atstovai iš Italijos, Kroatijos, Lietuvos, Olandijos, Portugalijos, Prancūzijos, Rumunijos, Šveicarijos, Ukrainos ir Vokietijos. Buvome apgyvendinti Ukrainos Graikų katalikų bažnyčios Lvovo arkivyskupijos rekreacijos centro triaukščiame name, įsikūrusiame puikiame miške - parke Briukhovičių kaime, apie 12 km nuo Lvovo. Pirmame pastato aukšte yra Šv. Kankinio Nikitos Budkos koplyčia, biblioteka, dvi konferencijų salės ir nedidelė kavinukė. Antrame aukšte įrengti 48 gyvenamieji kambariai, valgykla, banketų salė, o trečiajame - vasarinės terasos.

2010 m. gegužės 6-9 d. Lurde vyko XXIII pasaulinės gydytojų katalikų federacijos kon-gresas, kurio tema buvo „Mūsų - gydytojų katalikų - tikėjimas". Šis kongresas pavadintas piligriminiu, nes jis vyko stebuklais pagarsėjusioje vietovėje, kurią gausiai lanko tikintieji. Iš 20 Europos šalių dalyvavo 361 atstovas (daugiausia iš Prancūzijos - 124 ir iš Italijos - 135), iš 12 Azijos ir Okeanijos šalių - 47, iš Amerikos šalių - 31. Lydinčiųjų asmenų buvo 197, taigi iš viso atvyko 631 žmogus.