Džiaugiamės Lietuvos vardo paminėjimo arba Evangelijos žinios atnešimo Lietuvai tūkstantmečio proga galėdami jubiliejinių 2009 metų pabaigoje pateikti mūsų skaitytojams LKMA metraščio 32-ąjį tomą. Dalis šiame tome pristatomų straipsnių yra parengti 2009 m. birželio 19 d. Pažaislio vienuolyne vykusioje konferencijoje „Šv. Brunono Kverfurtiečio istorija ir atminimas Lietuvoje“ skaitytų pranešimų pagrindu. Šie straipsniai bent šiek tiek užpildys tą spragą, kai 2009 metų renginiuose ir publikacijose buvo domimasi tik Lietuvos vardo paminėjimo faktu, o Šv. Brunonui Kverfurtiečiui, jo asmenybei visai nebuvo skiriama dėmesio. Pažaislyje vykusios konferencijos prelegentai šiame tome publikuojamais tekstais pratęsia ir papildo LKMA metraščio 6-ajame tome (Roma, 1985, p. 45–57) Viktoro Gidžiūno, OFM, darbe „Šv. Benedikto regulos vienuoliai Lietuvoje“ pateiktą autentiškų istorinių šaltinių medžiagą, taip pat pirmą lietuvių istoriografijoje šio Šventojo nuoseklų gyvenimo aprašymą. Šventajam Brunonui skirtą straipsnio dalį V. Gidžiūnas pavadino „Šv. Brunas-Bonifacas – jotvingių misininkas“. LKMA akademikas Z. Zinkevičius šia tema „Vorutoje“ ir kituose leidiniuose taip pat yra paskelbęs įdomių minčių, kurios patvirtina, kad Šv. Brunono kankinystės vieta yra kadaise jotvingių gyventoje teritorijoje. Tikimės, kad ateityje Z. Zinkevičius šią temą išplėtos LKMA metraštyje.

Kiti šio tomo autoriai tęsia savo anksčiau pradėtus tyrinėjimus. Mons. dr. Algirdas Jurevičius nagrinėja pasauliečių ir diakonų tarnystės Lietuvos Bažnyčioje peripetijas.

Valdas Pruskus pristato dar vieną Bažnyčios socialinio mokymo propaguotoją kunigą teologijos daktarą Simaną Šultę (1876–1920). Naujasis V. Pruskaus straipsnis yra ne tik autoriaus jau daugel metų nagrinėjamos temos tęsinys, bet ir LKMA leidiniuose publikuotų tekstų apie prel. M. Krupavičių ir palaimintąjį Jurgį Matulaitį papildymas.

Lenkų marijono kun. J. Kosmovskio straipsnis gražiai papildo „LKMA metraščio“ 17-ajame tome paskelbtą A. Katiliaus publikaciją, skirtą šventojo gyvenimo ir uolaus Sibiro misionieriaus marijono Kristupo Švirmicko asmenybei.

Viename šių metų LKMA leidinyje „Dvasininkija ir 1863 m. sukilimas buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse“ paskelbtų tyrimų tęsiniu galima laikyti Katiliaus, V. Jogėlos ir I. Šenavičienės publikacijas. Įdomus, nors ir diskusinis R. Laukaitytės straipsnis apie Bažnyčios padėties ir nuosavybės restituciją Lietuvoje po 1990 m.

Atiduodami į skaitytojų rankas LKMA Metraščio 32-ąjį tomą, tikimės, kad čia publikuojami straipsniai prisidės prie Bažnyčiai ir visuomenei naudingų tolesnių tyrinėjimų bei vaisingų mokslinių diskusijų.

Dvasininkų ir pasauliečių santykiai Bažnyčioje yra bene labiausiai diskutuojama tema, Vatikano II Susirinkime įgavusi naują postūmį. Šiame straipsnyje norima dar kartą į tai pažvelgti, turint mintyje specifinę Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje.

Nuo seno Katalikų Bažnyčioje yra skiriami du luomai: pasauliečiai ir dvasininkai. Kai kuriuose šaltiniuose linkstama vienuolius priskirti atskiram luomui1, tačiau nereikia pamiršti, kad yra vienuolių, priėmusių Šventimų sakramentą, taip pat pasišventusių Dievui vienuoliniais įžadais be Šventimų sakramento. Tad belieka pripažinti esant du „luomus“, nors pati „luomo“ sąvoka, iš viduramžių atėjusi į mūsų žodyną, čia nėra visiškai tinkama, nes Bažnyčia nėra susisluoksniavusių „luomų visuomenė“, bet vientisa Dievo tauta.

Dėkingumą kaip žmogiškiausią laikyseną pabrėžia visos religijos. Tai yra kas Dievo įdėta į mūsų širdis ir kas sustiprina žmonių visuomenę, kas pavadinta žmonijos moraline atmintimi. Kaip psichologinis reiškinys dėkingumas sistemingai pradėtas tyrinėti tik paskutiniais dešimtmečiais. Šiame straipsnyje pateikiami dėkingumo sąvokos pirmojo teorinio ir empirinio tyrinėjimo Lietuvoje, atlikto 2008 metais, rezultatai. Daugiausia remiamasi Majamio ir Kalifornijos universitetų psichologų sistemingų šios tematikos tyrinėjimų pastaruosius 20 metų pavyzdžiu. Mūsų tyrimo objektas – dėkingumo kaip psichologinio reiškinio samprata. Tikslai – du. Teorinis – pristatyti lietuvių kalba dėkingumo sampratą, vyraujančią psichologijos moksle. Empirinis – atlikti žvalgomąjį bendrosios dėkingumo dispozicijos bei keleto jo išgyvenimo patirties veiksnių tyrimą. Tikrinta prielaida apie dėkingumo dispozicijos ir amžiaus, savirefleksijos mokymosi patirties bei religingumo sąryšį.

Tyrime dalyvavo 24 socialinių bei humanitarinių mokslų studentai ir 26 dėstytojos. Dėkingumo dispozicija tyrinėta pagal rangų skalės GQ-6 klausimyną, išgyvenimo patirtis – atlikus fenomenologinę respondentų pasakojimų, atsakant į 3 klausimus, analizę. Atskleista, kad dėkingumas yra unikalus psichologinis reiškinys, susijęs su dvasine ir socialine patirtimi, moralinis jausmas, atliekantis moralinio barometro, motyvo ir stiprintojo funkcijas. Tiriant dėstytojų grupės imtį pasitvirtino hipotezė, kad jei stiprėja religingumas ir psichologinės savirefleksijos patirtis, dėkingumo jausmas intensyvėja. Žmogaus dėkingumas didėja su jo amžiumi. Dėkingo žmogaus stebėjimas vaikystėje stiprina augančio asmens dėkingumo plėtrą. Dėkingumo kategorija pranoksta psichologijos ribas.

Simanas Šultė – vienas žymiausių XX a. pradžios lietuvių intelektualų katalikų. Deja, nepelnytai primirštų. Įgijęs gerą išsilavinimą garsiuose Fribūro, Liuveno ir Romos universitetuose, jis stengėsi supažindinti Lietuvos visuomenę su populiariomis tuo metu Vakarų Europos filosofinėmis ir socialinėmis teorijomis bei idėjomis. Tuo būdu jis pirmasis, A. Jakšto žodžiais tariant, „ėmėsi katalikų filosofinės ir socialinės minties „europinimo“, tikėjo tiesos jėga, tos tiesos visą amžių uoliai ieškojo ir jai tarnavo“. Deja, skelbtos idėjos, kaip ir aktyvus socialinis veikimas, sulaukdavo prieštaringų vertinimų.

Apie S. Šultę tarpukario laikotarpiu yra rašę A. Jakštas-Dambrauskas, V. Valiukevičius, J. Stakauskas, mūsų laikais – glaustai pristatytas „Lietuvos filosofijos, sociologijos ir teisės enciklopedijos“ 5 tome ir V. Jankausko straipsnyje. Tačiau išsamiau jo filosofinės ir socialinės nuostatos, ypač socialinio teisingumo įgyvendinimo įžvalgos nėra nagrinėtos, nors neabejotinai vertos dėmesio. Tai šio straipsnio tikslas.

„Keturis dešimtmečius būdamas vienos didžiausių parapijų klebonas Sibire, regėjo maža laimės tarp savųjų, bet buvo jų nuolatinio nepritekliaus ir sunkaus vargo, daugelio karčių ašarų, o neretai ir dvejojimų liudytojas. Nuolat susidurdamas su nelaime, niekada nebuvo abejingas stebėtojas. Atvirkščiai – jautė sunkią tremtinio gyvenimo kančią ir stengėsi pagal savo jėgas ir galimybes palengvinti kentėjimus, šalia materialinės pagalbos teikdamas dvasinę paramą drauge su tylia vilties kibirkštėle, kuri vienintelė tiktai ir gali apsaugoti žmones nuo dvejojimų ir visiškos nevilties“1. Taip pakiliai apie kun. Kristupą Švirmicką*, praėjus šešeriems metams po jo mirties, rašė lenkų mokslininkas, Bažnyčiai ne itin palankus, tremtinys Benediktas Dybovskis (Dybowski). Žinodamas kun. Švirmicko didybę, gerumą ir teisumą, jautė pareigą atiduoti užtarnautą pagarbą ir išreikšti padėką už jo triūsą.

Švirmickas gimė nuskurdusio bajoro šeimoje 1814 m. rugsėjo 8 d. Lietuvoje, Varnupių kaime. Tėvų namuose auklėtas religine ir patriotine dvasia, kas ir lėmė angažavimąsi tėvynės reikalams iki pat gyvenimo pabaigos.

Katalikų vienuolijų istorija Lietuvoje siekia pačius seniausius Lietuvos krikščioninimo laikus. Per ilgus savo veiklos metus Lietuvoje veikę vienuolynai paliko gilius pėdsakus ne tik tautos dvasiniame gyvenime, bet ir švietimo, kultūros, net ekonomikos srityse. Natūralus vienuolynų egzistavimas buvo pažeistas XIX amžiuje.

Tyrimo objektas – Lietuvoje veikusių vienuolijų vienuolių dalyvavimas 1863–1864 metų sukilime. Sakydami Lietuvos, turime galvoje, kad tyrinėjama Vilniaus, Žemaičių (Telšių) ir Seinų (Augustavo) vyskupijose veikusių vienuolynų įsitraukimas į sukilimą.

Apie Lietuvoje buvusių vienuolynų vienuolių dalyvavimą 1863– 1864 m. sukilime vienu ar kitu aspektu yra rašyta istorinėje literatūroje. Iš tokių autorių galima paminėti Joną Totoraitį, Juozą Vaišnorą, Kostą R. Jurgėlą, Piotrą Pavelą Gachą, Vitoldą Jemielity, Janą Kosmovskį. Duomenų apie nuteistus dvasininkus (tarp jų vienuolius) pateikė Marianas Radvanas ir kiti autoriai.

Šio straipsnio tikslas – pažvelgti į sukilimo įvykius nagrinėjant pavienių vienuolių įsitraukimą į sukilimą: kiek jų dalyvavo sukilime; kaip jie dalyvavo sukilimo veiksmuose; kokie kaltinimai buvo pateikiami jiems už dalyvavimą sukilime ir kokios bausmės buvo skiriamos. Taip pat labai svarbu nustatyti, ar adekvati buvo Rusijos imperijos valdžios reakcija (vienuolijų naikinimas) į atskirų vienuolių dalyvavimą 1863–1864 m. sukilimo veiksmuose.

Rusijos imperijos valdžia laikė Katalikų Bažnyčią viena iš svarbiausių 1863 m. sukilimo organizatorių ir rėmėjų. Tad, numalšinus sukilimą, ji siekė įvairiais būdais palaužti ir apriboti Katalikų Bažnyčios įtaką.

Vilniaus vizitiečių vienuolyno uždarymas, o tiksliau vienuolių išvijimas į Prancūziją, yra aprašytas amžininkų atsiminimuose ir literatūroje1. Tačiau lietuvių istoriografijoje šis faktas nėra plačiau aiškintas ir tyrinėtas. Be to, atsiminimai, nors ir parašyti tų įvykių liudytojų, ne visada parodo visą vaizdą, o archyviniai duomenys papildo minimus faktus arba juos patvirtindami, arba prieštaraudami.

Vilniaus vienuolynų uždarymo programa, arba projektas, buvo patvirtintas Rusijos vidaus reikalų ministro ir palaimintas caro.Vietinei valdžiai beliko tik sugalvoti formalius pretekstus, kad pateisintų tokius veiksmus vietinei ir tarptautinei opinijai. Tas Rusijos imperinės valdžios parengtas planas istoriografijoje dažnai yra klaidingai vadinamas M. Muravjovo vykdoma politika ir visas dėmesys yra fokusuojamas į vieno asmens veiksmus. Iškart norėčiau pasakyti, jog šiame krašte vykdoma politika buvo ne vieno žmogaus, šiuo atveju Muravjovo, o bendra imperinės politikos tąsa.

Bažnyčios restitucija Lietuvoje yra sudėtingas ir iki šiol nebaigtas procesas, vargu ar jis apskritai kada nors bus baigtas. Restituciją sunkina politinė ir ekonominė padėtis šalyje. Pati Bažnyčia po sovietmečio sunkokai rado kalbą su demokratinius rinkimus laimėjusiais kairiosios pakraipos politikais, buvusiais Lietuvos Komunistų partijos (LKP) funkcionieriais. Tuo tarpu gerus dešiniųjų politikų ketinimus stabdo ekonominės bei finansinės galimybės.

Restitucija atkurtoje Lietuvos Respublikoje taikoma tik piliečiams ir Bažnyčioms, – kaip labiausiai nukentėjusiems nuo sovietų režimo. Ji apima ne visą nacionalizuotą, nusavintą turtą, o tik išlikusį, yra dalinė. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą klausimų: koks yra restitucijos objektas Lietuvoje, kokia įstatyminė bazė sukurta jai realizuoti ir kokie restitucijos proceso rezultatai. Sąvoka „Bažnyčia“ čia vartojama turint omenyje didžiausią Lietuvoje – Katalikų Bažnyčią. Kitų Bažnyčių padėties ir nuosavybės restitucijos procesas vyksta lygiagrečiai su Katalikų, remiantis tais pačiais įstatymais, išskyrus straipsnyje aptariamus atvejus.

Šv. Brunonas Kverfurtietis nugyveno trumpą, bet prasmingą gyvenimą. Gyvendamas žemėje jis spėjo sukrauti danguje lobį, kurio ir po tūkstančio metų, evangelisto Mato žodžius perfrazuojant, nei rūdys ėda, nei vagys įstengia išplėšti. Jo kankinystės žygdarbis pranoko siauras vietos ir trumpas laiko ribas, o jo pavyzdys ir šiandien, gal net labiau nei prieš šimtus metų, yra aktualus ir reikšmingas. Pirmiausiai jis svarbus dėl to, kad Šv. Brunonas Kverfurtietis yra „nepatogus“ šventasis tiems mūsų laikų Europos gyventojams, kurie, užmiršę krikščioniškąsias Europos šaknis, ją pačią stumia į barbarybės ir moralinės bei intelektualinės tamsos liūną. Šv. Brunonas reikšmingas tuo, kad jis padeda atrasti tas vertybes, kurios yra tikrasis Europos tautų solidarumo pagrindas. Jis nebuvo išskirtinis anuomet tuo požiūriu, kad, skatinamas artimo meilės idealo, išvyko skelbti Gerosios Naujienos Europos toliausiuose pakraščiuose gyvenusiems pagonims. Jis darė tai, ką iki jo ir po jo darė ir darys tūkstančių tūkstančiai kitų krikščionių, bet šiame didžiuliame būryje jam pavyko ypač priartėti prie kenčiančio Kristaus idealo ir pelnyti kankinio vainiką. Sekdamas savo pirmtakų ir draugų pavyzdžiu, Brunonas stengėsi realizuoti savo krikščioniškąjį pašaukimą, kuriam itin svarbūs du dėmenys: misionieriavimas ir kankinystė. Iš savo meto misionierių Šv. Brunonas išsiskiria tuo, kad paliko gausų savo raštų rinkinį. Jo raštuose jaučiama emocinė įtampa ir autobiografinio pobūdžio apmąstymai, asmeniniai pasiryžimai ir budrumas, stiprus pareigingumas ir atgailavimas dėl savo netobulumų ar nuodėmių. Šv. Brunono Kverfurtiečio asmenybės bruožai ir jo raštų ypatumai nuo seno traukė tyrėjų dėmesį. Jam skirtos kelios monografinės studijos ir gausybė straipsnių, parašytų įvairių šalių mokslininkų. Šios literatūros gausa – vienas iš ženklų, rodančių Šv. Brunono Kverfurtiečio reikšmingumą siekiant geriau suprasti Vidurio Europos tautų kelią link dabarties. Antra vertus, tai ženklas, rodantis, kad konkrečių problemų sprendimas yra lėtas ir nemažai pastangų reikalaujantis darbas. Kadangi stinga istorijos šaltinių, tai nemažai Brunono veiklos nuo Magdeburgo iki Romos ir nuo Romos iki Kijevo pėdsakų taip ir liks glūdėti amžių užmarštyje, nors ir kiek mokslininkai stengsis suprasti patį Brunoną, jo laikus ir aplinką. Tad ir šiame straipsnyje mes neketiname sau kelti nerealių tikslų, bet siekiame pamėginti atskleisti, kaip Brunonas suprato misionieriškąjį pašaukimą, kaip tai matyti iš jo paties raštų.

Susipažinus su pagrindine literatūra, susidarė įspūdis, kad dauguma jos skirta arba Šv. Brunono Kverfurtiečio gyvenimo keliui rekonstruoti, arba jo politinėms pažiūroms atskleisti, arba parodyti, kokia buvo krikščionybės būklė skirtingose Vidurio Europos šalyse X a. pabaigoje–XI a. pradžioje. Tuo tarpu darbų, kur būtų mėginta paanalizuoti Šv. Brunono Kverfurtiečio misionieriškąjį pašaukimą tarsi iš vidaus, susitelkiant ties tuo, koks misionieriaus profilis ryškėja iš jo paties rašytų tekstų, mano manymu, vis dar stinga. Vertingų pastebėjimų, net apibendrinimų yra gausioje literatūroje, tačiau darbo, kuriame būtų pamėginta integruotai paaiškinti istorinio ir hagiografinio pobūdžio šaltinių sąsajas, vis dar nėra. Tad šiuo savo straipsniu norėčiau padaryti bent žingsnelį šia kryptimi.

Dvasingumo sąvoka nusako ne tai, ką mes tikime, bet kaip tikime. Čia tiktų prisiminti Šv. Tomo Akviniečio pateiktą „Tėve mūsų“ maldos, aprėpiančios visą krikščionio gyvenimą, aiškinimą. Jis septynis šios maldos prašymus sugrupuoja į tris grupes: pirmaisiais dviem prašymais siekiama tikslo – tai Dievo garbinimas ir mūsų džiugesys Juo, kitais dviem – priemonių tikslui pasiekti (tai nuolankumas Dievui ir duona, kaip visuma to, ko reikia gyvenimui), o paskutiniais trimis – kliūčių link tikslo, kuris yra pats Dievas, pašalinimo. Kadangi dvasingumu stengiamasi aprėpti ir nagrinėti tai, kaip tikime, todėl šiuo atveju mus ir domina priemonės, padedančios eiti link tikslo, t.y. vienybės su Dievu tiek šiame, tiek būsimajame gyvenime.

Čia iš karto iškyla kelių tekstų iš Šv. Brunono Kverfurtiečio raštų svarba. Jie nulemia viso šio straipsnio struktūrą. Savo veikale „Penkių brolių gyvenimas“ jis rašo apie imperatoriaus Otono III sumanymą siųsti kai kuriuos uolesnius Šv. Romualdo mokinius į slavų kraštus netoli pagoniškų žemių statydintis vienuolyną. Taip būtų parūpintos „trys vertybės ieškantiems Viešpaties kelio, tai yra: naujai atėjusiems iš pasaulio – trokštamas bendruomeninis gyvenimas; jau subrendusiems ir trokštantiems Gyvojo Dievo – auksinė vienuma; trokštantiems būti išvaduotiems ir būti su Kristumi – Evangelijos skelbimas pagonims“. Kitoje vietoje sakoma, kad Otonas III, Dievo gailestingumo sustiprintas, „troško geresnių dalykų: degė dideliu troškimu trijų aukštesnių gėrybių, nors ir vienos iš jų pakaktų išganymui: vienuolinio abito, eremo ir kankinystės“. Palyginę tekstus, matome tokias dvasinės veiklos pakopas: bendruomeninis gyvenimas – vienuolinis abitas; vienuma – eremas; Evangelijos skelbimas pagonims – kankinystė. Nors šių trijų gėrybių seka pristatoma kaip Otono III sumanymas, tačiau, pasak J. Leclercq‘o, šios bendruomeninio gyvenimo – atsiskyrėliškojo gyvenimo – Evangelijos skelbimo pakopos nėra nei ano meto, nei Šv. Romualdo programa, o asmeninis Šv. Brunono Kverfurtiečio įsitikinimas. Tiksliau kalbant, pirmosios dvi gėrybės atspindi Šv. Brunono mokytojo Šv. Romualdo charizmą ir yra įsišaknijusios dar už jį ankstesnėje vienuolinėje tradicijoje. Trečiosios gėrybės prijungimą galima priskirti arba Otonui III, arba pačiam Šv. Brunonui, tačiau ir ji turi ilgą tradiciją, kuri pradedant žymiausiais jos atstovas, kaip Šv. Grigalius Didysis ir Šv. Augustinas Kenterberietis, per Šv. Bonifacą Vinfridą bei Šv. Vaitiekų Adalbertą pasiekė ir Šv. Brunoną.

Pažaislio vienuolynas Šv. Brunono gerbimo istorijoje užima išskirtinę vietą visoje Europoje. Čia nutapytas freskų ciklas, kiek žinoma, plačiausias dailėje atpasakojantis Šv. Brunono misiją ir kankinystę. Freskos nutapytos nedideliame koridoriuje, jungiančiame vienuolyno patalpas su zakristija ir presbiterija. Šiuo tapybiniu ciklu paskutiniu metu itin susidomėta, nes būtent Šv. Brunono misijos metu pirmą kartą istorijos šaltiniuose buvo paminėtas Lietuvos vardas. Šiame straipsnyje apžvelgiama, kokiu keliu ir kodėl toks Šventojo istoriją pasakojantis ciklas atsirado Pažaislyje, ką bendra su juo turėjo vienuolyno savininkai kamalduliai.

Šv. Brunono Kverfurtiečio kultas Lietuvoje niekada nebuvo itin ryškus. Ėjimas Šv. Vaitiekaus pėdomis lėmė, kad Šv. Brunonui vietinės Katalikų Bažnyčios atmintyje tiesiog nebeliko vietos. Jo pirmtakas Prūsijos apaštalas Šv. Vaitiekus tapo pirmuoju šventuoju Lenkijos globėju, o jo relikvijų saugojimo vieta Gnieznas – Lenkijos bažnytine sostine. Kadangi Šv. Brunono relikvijos neišliko, tai ryškus jo kulto centras nesusiklostė, be to, ir Lenkijos globėjo vieta jau buvo „užimta“. Rusia atsidūrė Rytų Bažnyčios įtakos sferoje, o kraštai, į kuriuos vyko šventasis misionierius – Prūsija, Lietuva, Jotva – liko pagoniški. Iki pat XXI a. pradžios Lietuvoje nebuvo nė vienos Šv. Brunono Kverfurtiečio titulo bažnyčios, koplyčios ar altoriaus. Išskyrus XVII a. freskų ciklą Pažaislio kamaldulių vienuolyne, daugiau jokių šio šventojo kankinio atvaizdų daugiau nežinoma1. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Šv. Brunonas Kverfurtietis nuo XVII a. pabaigos buvo minimas Lietuvos vyskupijų ir vienuolijų liturginiuose kalendoriuose, taip pat įvairiose „Šventųjų gyvenimų“ laidose. Būtent šiems Šv. Brunono kulto aspektams – liturginiam ir hagiografiniam – ir skiriamas šis straipsnis.

Darbe aprašyti 123 įvairaus pobūdžio ir įvairių laikotarpių saugojimo vienetai (knygos, bylos ir kt.): 23 krikšto metrikų knygos (apima laikotarpį nuo 1698 iki 1999 m.), 11 ikivedybinių apklausų knygų (1827–1906 m.), 19 jungtuvių metrikų knygų (1663–1995 m.), 16 mirties metrikų knygų (1737–2000), 4 bendros metrikų bylos, 2 parapijiečių sąrašų knygos (1905–1989 m.), 15 gaunamųjų ir siunčiamųjų raštų bylų (1687–1989 m.), 18 ūkinių dokumentų bylų (1699– 1990 m.), 2 inventorių knygos (1732–1853 m., Šėtos parapijos 1941 m. inventorius), 13 įvairaus pobūdžio bylų (1919–1991 m.).

Darbe visi archyvo saugojimo vienetai suskirstyti į dešimt sąlyginių grupių. Apraše pirmiausia fiksuojamas knygos ar bylos pavadinimas, skliausteliuose nurodomas pavadinimas, esantis viršelyje originalo kalba. Kai pavadinimo viršelyje nebūdavo, jis buvo nustatomas iš titulinio lapo, įrašų pradžios ar kitur esančių duomenų originalo kalba, nurodant, iš kur šis užrašas paimtas. Įrašai pateikiami originalo kalba, nemoderninant. Fiksuojamos chronologinės ribos ir bendra knygų išvaizda, būklė, nurodomi esantys antspaudai, knygų apimtis, įrašų kalbos, pateikiama bendro pobūdžio anotacija.

Reikėtų paminėti, kad kiekviena Žeimių parapijos archyve aptikta knyga, byla, dokumentas galėtų tapti atskiru tyrimo objektu.

Šis darbas yra antroji straipsnių ciklo, kuris apima 1861–1862 m. politiniuose patriotiniuose įvykiuose dalyvavusių Vilniaus generalgubernatorijos katalikų dvasininkų personalijas, dalis. Šioje dalyje, kaip ir pirmojoje, daugiausia analizuojant duomenis, kuriais apie dvasininkiją disponavo Rusijos administracija, aprašomi Žemaičių vyskupijos dvasininkai ir su jais susijusios manifestacijos bei kitokie įvykiai.