Jau antri metai, kai skaitytojus pasiekia „LKMA Metraščio“ suporintas tomas – 31 ir 31B. Šiame, 31 tome vėl spausdinami straipsniai, kurie neatitiko Bažnyčios istorijos studijų antrajam tomui, t. y. LKMA Metraščio 31B tomui, atrinktų temų. Kartu tai tęsinys išeivijoje Antano Liuimos, SJ, 1965 metais pradėtos „LKMA Metraščio“ leidimo tradicijos: „Vos tik atkūrus Akademiją [išeivijoje], pasigirdo balsų, raginančių suorganizuoti leidinį, kuriame būtų galima skelbti ir ilgesnes mokslinio pobūdžio studijas. <…> Ne visos studijos – ar tai dėl specialaus mokslinio pobūdžio, ar dėl ilgumo – gali <…> surasti vietą mūsų kultūriniuose žurnaluose, periodinėje spaudoje <…> Redaktoriai turi žiūrėti, kad jie būtų aktualūs, kad atitiktų žurnalo pobūdį, paskirtį ir skaitytojų nusiteikimus. „Metraštis“ gi nuo tų visų varžtų ir nuo bet kokios „Prokrusto lovos“ atsisako.

<…> [Metraštyje] bus spausdinamos studijos iš visų mokslo sričių, paruoštos ne pagal užsakymą, bet kilusios savaime iš mokslinio nusiteikimo.

<…> Vienintelė paliekama sąlyga – aukštas mokslinis studijos lygis“ (LKMA Metraščio I tomo prakalba).

Manome, kad šiandieninėje Lietuvoje ši „sena“, praeitimi dvelkianti tradicija tam tikru požiūriu tebėra aktuali, ypač kai katalikiškų pažiūrų mokslininkai, arba ir, taikliu Kęstučio Girniaus apibūdinimu, apskritai katalikai, laikomi „antrarūšiais piliečiais Marijos žemėje“, neturinčiais teisės tiek politikoje, tiek visoje visuomeninėje kultūrinėje veikloje, moksliniuose tyrinėjimuose vadovautis savo tvirtais įsitikinimais, skirtingai nei kitų, pavyzdžiui, ateistinių, liberalių pažiūrų piliečiai (plg.: K. Girnius, Antrarūšiai piliečiai Marijos žemėje. www.Delfi.lt, 2008 m. birželio 30 d. 10.02).

Taigi šiame „Metraščio“ tome publikuojamos mokslinės studijos apie katalikų visuomeninę ir politinę raišką įvairiose mūsų praeities situacijose. Tai Algimanto Katiliaus, Reginos Laukaitytės straipsniai apie prieš 65 - erius metus mirusio Telšių vyskupo Justino Staugaičio visuomeninę ir politinę veiklą, Ievos Šenavičienės „intriguojanti“ publikacija apie katalikų dvasininkijos politinius incidentus, pasireiškusius 1863 metų sukilimo išvakarėse. Publikuojama LKMA kartu su Krokuvos Jogailos universitetu suorganizuotos konferencijos, skirtos tarpukario Vilniaus lenkiškojo Stepono Batoro universiteto rektoriaus Marijano Zdziechowskio mokslinio ir idėjinio palikimo nagrinėjimui ir aktualizacijai, medžiaga. Manome, kad ši konferencija buvo drąsus žingsnis LKMA veikloje, iškėlęs iš užmaršties tarpukario Vilniaus lenkų visuomenėje buvusį „balta varna“, t. y. nedalyvavusį prieš Vilniaus vyskupą palaimintąjį Jurgį Matulaitį rengtose akcijose, vieną iš to mažo skaičiaus lenkų inteligentų, kurie su Palaimintuoju palaikė santykius. Tai jam, Marijanui Zdziechowskiui, arkivyskupas Jurgis, 1925 m. pasitraukęs iš Vilniaus vyskupo sosto, rašė: „Labai gerbiamas ir brangus <…> Vienas Dievas žino, kiek aš jaučiau ir jaučiu dėkingumo gerbiamam profesoriui. Tiek buvau visų apšauktas, tiek mane purvais drabstė, boikotavo, o Tamsta, to viso neatsižvelgdamas, norėjai prisiartinti prie manęs ir tiek parodei man palankumo ir širdies“ (Arkivyskupas Jurgis Matulevičius, Marijampolė, 1933, p. 223).

Visai kitos srities – biochemijos ir bioetikos – problemas pristato LKMA akademikė Sofija Kanopkaitė su bendraautorėmis dr. Virginija Bukelskiene ir dr. Julija Razumiene straipsnyje „Pirmieji žingsniai nuo organizmo link ląstelės“. Autorės apžvelgia ilgą mokslo apie gyvybę – nuo ląstelės link moralės – pažinimo kelią. Autorių tikslas – parodyti, kaip žmonija siekė atskleisti savo egzistencijos esmę, kokius biologinius įrankius yra įvaldžiusi ir kokios dėl to kyla grėsmės.

Atiduodami į skaitytojų rankas šį „LKMA Metraščio“ tomą, tikimės, kad jis bus naudingas visiems, kurie nešališkai, be išankstinio ideologinio nusistatymo nagrinėja mūsų visuomenės praeities ir dabarties problemas, stengiasi suprasti bendrapiliečių katalikų požiūrį į jas.

Būsimo Telšių vyskupo Justino Staugaičio biografijoje 1905-ieji metai žymi jau trečią gyvenimo kelio atkarpą. Iš jų pirmoji būtų kunigystės šventimai 1890 m. ir vikaravimas Alytaus, Balbieriškio ir Sniadovo parapijose, antroji – jo apsisprendimas 1895 m. išvykti dirbti į Varšuvos arkivyskupiją. 1905 m. rugpjūčio mėnesį iš Varšuvos J. Staugaitis sugrįžo į Seinų vyskupiją ir aktyviai įsitraukė į lietuvių visuomeninį gyvenimą, kuris tuo metu ypač suaktyvėjo. Šis trečiasis J. Staugaičio biografijos etapas truko iki 1915 m. − Pirmojo pasaulinio karo įvykių. Pradėjus kurtis Lietuvos valstybei, J. Staugaitis su visa energija pasinėrė į valstybės kūrimo procesą. Šis jo politinės veiklos dešimtmetis būtų ketvirtas jo biografijos etapas. Paskutinis J. Staugaičio biografijos etapas prasidėjo nuo 1926 m.; tai buvo Katalikų Bažnyčios hierarcho – Telšių vyskupo – padėtis bei rūpesčiai. Žinoma, toks vyskupo gyvenimo susluoksniavimas yra sąlyginis ir reikalingas tik tam, kad galėtume chronologiškai ir dalykiškai išskirti šio straipsnio objektą iš visos J. Staugaičio biografijos. Taip pat reikia pasakyti, kad kiekvienas čia išskirtas J. Staugaičio biografijos tarpsnis atitinka skirtingus Lietuvos istorijos laikotarpius, kai susiklostė labai skirtingos veikimo sąlygos, nulėmusios veiklos pobūdį.

1905−1915 m. laikotarpiu svarbi J. Staugaičio veiklos dominantė buvo lietuvių kultūrinių, socialinių, ekonominių poreikių bei problemų suvokimas ir ieškojimas būdų, kaip visa tai įgyvendinti. Kas be ko, turime nepamiršti, kad J. Staugaitis buvo kunigas ir jis negalėjo laisvai rinktis, kur dirbti ir gyventi. Jis turėjo vykdyti Bažnyčios vyresnybės nurodymus. Šiuo laikotarpiu jis bažnytinėje hierarchijoje dar buvo nepakilęs aukščiau klebono pareigų, t. y. iš pradžių jis klebonavo Lekėčiuose, vėliau Pakuonyje

Čia nesigilinsime į J. Staugaičio pastoracinį darbą, o tik aptarsime visuomeninės veiklos aspektą. Iki šiol nėra platesnės monografijos arba studijos, kur būtų išsamiai aprašyta vyskupo J. Staugaičio biografija ir jo bažnytinė bei visuomeninė veikla. Tik spaudoje, daugiausiai jubiliejų proga, yra pasirodę straipsnių apie vyskupą J. Staugaitį.

Rengdami straipsnį, rėmėmės „Žiburio“ draugijos archyvo dokumentais, kurie saugomi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštyne (LNB, f. 197), taip pat Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA) ir Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) saugomais dokumentais. „Žiburio“ draugijos 1906 m. sausio 6 d. − 1908 m. kovo 8 d. susirinkimų protokolai saugomi Marijampolėje, Vilkaviškio vyskupijos muziejuje. Šiame darbe naudotasi šių protokolų kserokopija, kuri yra Lietuvos istorijos instituto rankraštyne (LIIR, f. 4−434). Be to, straipsnyje naudotasi vysk. J. Staugaičio spausdintais atsiminimais, to laikotarpio periodine spauda ir istoriografiniais darbais.

Šio straipsnio tikslas – atskleisti kun. J. Staugaičio 1905–1915 m. visuomeninės veiklos pobūdį ir svarbiausius darbus, parodyti šios veiklos reikšmę. Aptariamojo laikotarpio kun. J. Staugaičio visuomeniniam darbui būdingi du klodai: 1) organizaciniai rūpesčiai, 2) rūpinimasis lietuviška spauda

Kunigą Just. Staugaitį į valstybės veikėjų rangą pakylėjo ne asmeninės pastangos, o Pirmojo pasaulinio karo metais susiklosčiusios aplinkybės. Pats jis nesirengė politiko karjerai, pagaliau Rusijos imperijoje katalikų kunigui iki 1905 m. tokios galimybės ir nebuvo. Baigęs Seinų dvasinę seminariją, jis ketino studijuoti, atsidėti mokslui, tuo tikslu net išvažiavo dirbti į Lenkiją, tačiau per 10 ten praleistų metų taip ir neatsirado galimybės palikti parapijas ir įstoti į kurį universitetą. Grįžęs į Lietuvą ėmėsi publicistikos, visuomeninės veiklos. Vokiečių okupacijos pradžioje jis – Pakuonio klebonas – nepasitraukė į Rusijos gilumą. Buvo žinomas kaip krikščionių demokratų srovės veikėjas, todėl 1917 m. vasarą jo kandidatūrą okupacinės vokiečių valdžios atstovai įtraukė į projektuojamą Pasitikėjimo tarybą. Po to, kai 1917 m. rugpjūtį Vilniuje susirinkus organizaciniam komitetui Lietuvių konferencijai sušaukti dr. Jurgis Šaulys pasiūlė Just. Staugaitį prezidiumo nariu, jis vėliau beveik dešimtmetį, iki pat 1926 m. pavasario, nebepaliko aukščiausių postų valstybės institucijose.

Just. Staugaičio politinę veiklą galima suskirstyti į du laikotarpius: 1917–1926 m. ir 1926–1943 m. Pirmuoju laikotarpiu jis buvo aukščiausių valdžios institucijų – Lietuvos Valstybės Tarybos, Steigiamojo ir I–II Seimų – vienas vadovų; antruoju – būdamas Telšių vyskupu gynė bažnytinius interesus. Šiame straipsnyje norime apžvelgti Just. Staugaičio veiklą valstybės institucijose ir vyskupo katedroje, išryškinti jo vaidmenį politi-niame Lietuvos gyvenime ir politiko bruožus.

Trumpu tarpukario Lietuvos parlamentiniu laikotarpiu katalikų politinę srovę Seimuose sudarė toks LKDP blokas: Lietuvių krikščionių demokratų partija (LKDP), Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS) ir Lietuvos darbo federacija (LDF). Pastarosios dvi organizacijos atstovavo socialiniams valstiečių, ūkininkų bei darbininkų reikalams ir turėjo šias socialines visuomenės jėgas sieti su politine krikščionių akcija – LKDP. Tol, kol Lietuvoje gyvavo parlamentinė demokratija, šios trys bloko narės, nors ir turėjo skirtingą požiūrį į ūkinius, socialinius valstybės klausimus, sudarė vieningą srovę. Tačiau Lietuvoje, žemės ūkio krašte, darbo federacija negalėjo įgyti tokio populiarumo kaip kitos dvi bloko narės, todėl ir ambicingas, „liaudies tribūnu“ pramintas LDF vadovas K. Ambrozaitis negalėjo bloke užimti tokio vadovaujančio vaidmens, kokio norėjo. Jo asmeninės ambicijos lėmė federacijos opozicinį nusistatymą prieš krikščionis demokratus ir Ūkininkų sąjungą.

Po 1926 m. valstybės perversmo katalikų vienybė dar labiau pairo. Dėl skirtingo tautininkų ir katalikų požiūrio į tolesnį valstybės valdymą 1927 m. vasarą katalikų veikimo vadovybė paskelbė pasitraukianti į opoziciją. Tačiau nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė. LDF liko A. Smetonos ir A. Voldemaro vyriausybės rėmėja ir kartu su LŪS ir LKDP į opoziciją nepasitraukė. Iširusi vienybė ne tik parodė tam tikrus vidinius katalikų politinės jėgos krizės požymius, bet ir lėmė gana liūdną tolesnį LDF likimą. Darbo federacija blaškėsi tarp noro įtikti tautininkų vyriausybei ir siekio galutinai neatsiskirti nuo opozicinių krikščionių demokratų; ji neapsisprendė ir savo kaip organizacijos statuso klausimu. Autoritarinio režimo suformuotų aplinkybių verčiama, LDF balansavo tarp profesinio profilio darbininkų judėjimo ir politinio pobūdžio organizacijos. Tautininkams monopolizavus sprendžiamąją valdžios galią, LDF jokios įtakos valstybės valdymui neturėjo ir 1928 m. pradžioje ji buvo priversta pasitraukti į opoziciją. Be to, LDF vadovybės nelaikė patikima partnere ir buvę bendražygiai, katalikai.

Laikotarpiu po perversmo LDF veikla įdomi keliais aspektais. Pirmiausia, straipsnyje aptariama sudėtinga LDF padėtis spaudžiant tiek autoritarinio valdymo aparatui, tiek krikščionių demokratų politikams. Antra, įvardijama LDF vadovybės taktika santykiuose su likusia katalikų politine srove bei katalikų isteblišmentu. Trečia, pabrėžiamas LDF pirmininko K. Ambrozaičio 1932 m. įsteigtos Lietuvos darbo jaunimo sąjungos (LDJS) poveikis federacijos krizei bei vidiniams konfliktams katalikų srovėje, taip pat kodėl ir kaip 1934 m. LDF buvo reorganizuota į Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungą (LKDS).

Nagrinėjamos problematikos chronologinės ribos apima laikotarpį nuo 1926 m. perversmo iki 4-ojo dešimtmečio vidurio, akcentuojant 1932– 1934 m. (kai buvo įkurta LDJS ir LDF reorganizuota į LKDS); tada kilo aršiausi LDF vadovybės nesutarimai su kitais katalikų politinės srovės veikėjais.

Istoriografijoje LDF dėmesio beveik nėra sulaukusi. Šiek tiek empirinio pobūdžio informacijos2, galima aptikti tik apie parlamentinio laikotarpio LDF veiklą, o laikotarpiu po perversmo apie šią organizaciją beveik neužsimenama.

Straipsnį rašant naudotasi Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) esančia Valstybės saugumo departamento (VSD) (f.378) slapta informacija apie to meto politinę opozicinę šalies raidą; taip pat remtasi katalikų, tautininkų ir kitų politinių srovių periodine spauda.

Įvadas. Nuo senų senovės žmonija domėjosi gyvybės paslaptimis. Gyvūnijos ir augalijos naudojimas kasdieniniame gyvenime siekia senas dvilizacijas - Egipto, Mesopotamijos, Kinijos ir kt. (Biologija, 1977). Anglų mokslininko Villee manymu (Villee, 1967), dar prieš 20 000 metų gyvenę žmonės buvo geri biologai. Apie tai byloja uolų ir urvų sienose išlikę žvė-rių ir medžioklės scenų piešiniai.

Tačiau kaip sisteminis mokslas biologija atsirado Senovės Graikijoje (Villee, 1971). Graikai ir romėnai paliko rašytinių duomenų apie gyvūnus ir augalus: tai VI-V a. pr. Kr. gyvenę Anaksimandras, Ksenofanas, Empe-doklis ir kt. Jie filosofiškai nagrinėjo augalų ir gyvūnų atsiradimo klausi-mus. Yra rašytinių šaltinių ir apie Aristotelio (Aristotelis, 1976) (384-322 pr. Kr.), taip pat kitų jo meto graikų mąstytojų bei gamtininkų biologijos darbus.

Pirmoji mintis, atėjusi į galvą gavus kvietimą į šią konferenciją, buvo abejonė, ar Zdziechowskis apskritai vartojo „totalitarizmo" sąvoką ir - kas su šia mintimi glaudžiai susiję - ar buvo antitotalitaristas? Sis žodis, atro-do, jo raštuose pavartojamas atsitiktinai. Taigi kyla klausimas, ar ką nors, kas nevartojo tokios sąvokos, galima laikyti totalitarizmo priešininku? Teigiamai atsakius į šį klausimą, Zdziechowskį būtų lengviau priskirti prie nominalistų, tačiau juk jis buvo visiškas realistas - bent tuometės politikos vertinimo (šiek tiek mažiau savo politinių projektų!) aspektu. Tačiau pra-dėkime nuo keleto terminologinių pastabų.

Kodėl reikia kalbėti apie Mariano Zdziechowskio filosofinę vaizduo-tę, o ne apie filosofines pažiūras, kaip tai dažniausiai daro filosofijos is-torikai? Pirmiausia todėl, kad Zdziechowskis nebuvo filosofas griežtąja žodžio prasme. Jis balansavo ties literatūros, filosofijos ir politinės eseis-tikos riba. Antra, jo filosofinę mintį valdė net kelios filosofinės vaizduotės tradicijos, kurias galima apibūdinti kaip tam tikrus filosofinių vaizdinių rezervuarus.

Iš tarpukario Lenkijos intelektualų daugiausiai dėmesio sovietinei Ru-sijai skyrė Marianas Zdziecho^vskis1. Nėra abejonės, kad jo istorinėje min-tyje bolševizmo problema užėmė pagrindinę vietą - tokią svarbią, kad be šių dalykų aptarimo neįmanoma suprasti šio mąstytojo kultūros filosofijos prielaidų. Savo sovietologinių pažiūrų Zdziechowskis niekada sistemingai neišdėstė jokiame atskirame veikale. Tačiau kone kiekviename savo tar-pukario laikų pasisakyme vis primindavo bolševizmo problemą, dažnai kartodamas svarbias mintis savo įtaigia kalba. Jo „grumtynės su Rusija" truko nuo to laiko, kai, vadovaujamas prof. Stanislovo Tarnowskio, Kro-kuvos Jogailos universitete rengė savo disertaciją „Mesianistai ir slavofilai" (1887 m.), ir iki pat savo mirties, įvykusios metai prieš baisaus karo pradžią, kuris galutinai sugriovė jo pasaulį2. Tad ir jo darbuose sklidę bolševizmo problematikos apmąstymai yra tų pačių „grumtynių su Rusija" tęsinys.

Lietuvos istorija turi galią jai neabejingą žmogų nustebinti savo įvai-rove. Joje gausu netikėtai išnyrančių ir vėl užmarštin nugrimztanaų klo-dų. Gausybę šių turtų slepia Vilnius - miestas, kuriame praeities kartų tradicijos tik ir laukia, kad būtų iškeltos į dienos šviesą. Sveiki šių tradi-cijų grūdai leidžia megzti ryšius su praeitimi, stiprinti mūsų tapatybę ir deramai atsakyti į šių dienų iššukius, kurių šaknys siekia gana tolimus laikus. Geriausių žmonijos protų patirtis kovoje su įvairiausiomis blogio apraiškomis yra vertingas palikimas; ]o aktualizavimas leidžia adekvačiau suvokti gyvenamo meto buklę, sąlygas ir perspektyvas.

XX a. pradžioje vienas įžvalgiausių naujojo amžiaus sodalinių pokyčių tyrinėtojų Gustawas Le Bonas rašė: „Norint suprasti socializmo jėgą, reikia į jį pirmiausia pažvelgti kaip į tikėjimą. Tuomet pamatysime, jog jis turi itin stiprų psichologinį pamatą. Jo sėkmei nelabai svarbu, kad jo dogmos prasilenkia su protu. Visų pirmiausia religinių, tikėjimų istorija aiškiai parodo, jog jų sėkmė dažniausiai nepriklausė nuo to, ar jie yra teisingi ar klaidingi".

Analizuodamas Europos kultūros krizės genezę, Le Bonas taikliai parodė socialistinės ideologijos religinį pagrindą, tačiau, būdamas pozi-tyvistas, jis nepajėgė reaguoti į tai, ko neaprėpė mokslo kriterijai, kas bu-vo būdinga prispaustoms ir alkstančioms masėms. Tarsi romėnų stoikas jis abejingai laukė, kol „prie valstybės vartų pasirodys barbarų ordos" ir sužlugdys avilizaciją, t. y. įprastą „gyvenimo eigą". Tačiau tai, į ką jis kažkaip fatališkai žvelgė abejingu pozityvisto žvilgsniu, kitiems kėlė tiesiog siaubą. Neabejotinai tą siaubą atspindi ir Mariano Zdziechow-skio veikla. Jis, kaip ir Le Bonas, jautėsi bejėgis prieš „naujos religijos" dinamizmą, tačiau, skirtingai nei Le Bonas, žvelgė į sodalistinį „masių maištą". Prancūzų pozityvistas, aprašydamas socializmą kaip religinį reiškinį, norėjo psichologiškai paaiškinti iracionalų masių elgesio feno-meną. Zdziechowskis į bolševikišką sodalizmą žvelgė kitaip, nes krikš-čionybė jam buvo ne kokia „naudinga iliuzija", o sistema, kur žmogaus esybė ir jo tikslas Dievo sukurtame pasaulyje apibrėžiami gimtosios nuo-dėmės ir atpirkimo sąvokomis. Tai, kas Le Bonui atrodė gyvenimo eiga, Zdziechowskiui virto apokalipse, nes, pasak jo, komunizmas yra ne tik anticivilizacinis, barbariškas, bet ir antižmogiškas, antidieviškas, netgi, jo žodžiais tariant, „šėtoniškas".

XX amžius liks istorijoje paženklintas totalitarizmo ženklu: visuome-mnių-politinių sistemų, kurių tikslas buvo sukurti naująjį žmogų, galintį kontroliuoti kiekvieną gyvenimo - tiek individualaus, tiek kolektyvinio -sritį. Vis dėlto XX amžiuje realizuotų sumanymų kilmė buvo kur kas se-nesnė. Net jeigu nepritartume garsiajai Karlo Popperio tezei ir pripa-žintume, kad Platono ar Aristotelio suformuluoti dvidešimties amžių totalitarizmo pagrindai yra nepagrįsti, vis dėlto sunku nepripažinti, jog totalitariniai elementai Vakarų kultūroje išdygo gerokai iki XX amžiaus.

XX amžius taip pat surinko derlių procesų, prasidėjusių XVIII am-žiuje, kai svarbiausias vaidmuo teko nadonalizmui. Nacionalizmas po Švietimo epochos, po Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų, galiau-siai po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų tapo viena svarbiausių jėgų, apeliuojančių į individo ir kolektyvo vaizduotę. Čia linkstu prie kritiško nacionalizmo apibrėžimo, atitinkanao Mariano Zdziechowskio skelbtas pažiūras, - jis atskyrė nacionalizmą nuo patriotizmo kaip proceso, susiju-sio su šiuolaikinių visuomenių pradžia bei demokratijos raida.

Įvadas. Mariano Zdziechowskio knyga „Baigties akivaizdoje", pirmą kartą išleista Vilniuje 1937 m., ilgus dešimtmečius buvo ne tik tekstas, žymintis Vidurio ir Rytų Europos XX a. lemties trajektoriją. Keletą dešimtmečių selektyvus Vakarų Europos ar vadinamojo „Vakarų pasaulio" aklumas politikos srityje (kaip ir apskritai moralinis daltonizmas) tebėra reguliariai pasirodanaų publikacijų bei kylančių viešųjų svarstymų objektas. Sia tema dažnai mėgsta samprotauti arba buvusių Vakarų Europos kolonijų, arba buvusio sovietinio lagerio intelektualai. Mokslinėje literatūroje tai dar vadinama viena iš „postkolonijinės būsenos" savybių. Vis dėlto vienas esminis bruožas skiria kadaise buvusių galingų kolonijinių sistemų, dabar jau panirusių į Acheronto upės vandenis, piliečius ir jų ainius. Vakarų imperijų atžvilgiu tenka konstatuoti, nors ir pavėluotos, bet vis dėlto atgailos faktą, taip pat siekį paviešinti vykusią neteisybę. Vakarų Europos imperijų buvusiose kolonijinėse valdose, dabar nepriklausomose valstybėse, rašantys bei diskutuojantys intelektualai primena buvusioms metropolijoms patirtas skriaudas ir nusikaltimus. Tam tikra prasme tai tapo savotiškas „intelektinės mados" reikalas. O buvusio socialistinio lagerio atveju ma-tomas kitoniškas vaizdas: tiek šiuolaikinės Rusijos vadovybė, tiek beveik visi Rusijos intelektualų bendrijos atstovai, kultūros ir visuomenės veikėjai nemato reikalo kritiškai įvertinti praeities, pradėti lygiaverčio dialogo su buvusiais kolonijiniais „pakraščiais" bei satelitais. Pati atgailos idėja jiems atrodo a priori nepriimtina ir žeminanti. Gruzinų režisieriaus Ten-gizo Abuladzės filmas „Atgaila", Sovietų Sąjungoje sukurtas simboliškais 1984-aisiais ir kaipmat užsitraukęs visaliaudinę homo sovieticus nemalonę, taip ir liko vienišas balsas Rytų kaimynystės tyruose. Nepaklibinamos aplinkybės tenpabrėžtinai garsiai patvirtinamos aukštas pareigas einančių valdžios pareigūnų lūpomis. Europos žiniasklaidos atstovai reguriariai „negirdi" ar tiesiog nesupranta, kas jiems yra kalbama, o pastaruoju metu ir atvirai daroma, kaip, pavyzdžiui, karo agresija prieš Gruziją. Tuo tarpu Rusijos žiniasklaida ne tik džiugiai tiražuoja šią žinią „vidinei auditorijai", bet tolydžio konstatuoja Europos silpnavališkumą, silpnaprotystę. Siuo atžvilgiu M. Zdziechowskio pastabos apie „tragiškąją Europą", beviltiškai puoselėjančią liberalistines idėjas ir idealus, paskelbtos daugiau nei prieš septyniasdešimt metų, vis dar tebėra aktualios.

Tai, ką aprašė ir analizavo M. Zdziechowskis tarpukariu, ir tai, ką mes regime mūsų dienų Rusijoje, yra ne šiaip sau trumpalaikis imperialistinio kvaitulio protrūkis. Skirtingas mąstymo trajektorijas, ko gero, taikliausiai nusako šie dviejų įžymių Europai ir Rusijai atstovaujančių asmenybių tei-giniai: Blezo Paskalio: „Žmogus tėra nendrė, trapiausias iš gamtos kūrinių, bet tai mąstanti nendrė. Ir net jei visata jį sunaikintų, žmogus vis tiek būtų kilnesnis už tai, kas jį žudo, nes jis žino, kad miršta, ir žino, kad visata pranašesnė už jį, o visata nežino nieko." Fiodoro Dostojevskio trumpesnė frazė Raskolnikovo lūpomis: „Prie visko niekšas žmogus pripranta".

M. Zdziechowskio kūrybą pavadinti „neišgirstu pranašo balsu" yra teisinga, bet ne visai tikslu. Ko gero, greičiau tiktų teigti, jog apgalvoti ir blaivūs perspėjimo žodžiai ištirpo abejingumo ir kasdienio erzelio rūke. Nemažai nuveikė keldama sumaištį žmonių protuose ir viešojoje nuo-monėje pati bolševikinė Rusija. Todėl svarbu panagrinėti, kaip, žvelgiant komunistinio režimo atstovų akimis, buvo grindžiama intelektinio Europos užvaldymo būtinybė. Straipsnyje mėginsime panagrinėti Europos intelektualų ir menininkų, kurie advokatavo sovietiniam režimui ar tapo jo bendrininkais, prosovietinės kūrybos vertimus ir jos aiškinimą pačių totalitarinio režimo atstovų tekstuose. Apsiribosime XX a. 3-iojo - 4-ojo dešimtmečių prosovietinės grožinės literatūros bei publicistikos kūriniais ir vėlesniais jų sovietiniais vertinimais. Sis straipsnis skirtas ne tiek paties M. Zdziechowskio kūrybinio paveldo analizei. Tai veikiau mėginimas pri-minti sovietinės propagandos metodus, pasitelkiant palankiai nusiteikusių Vakarų menininkų demonstruojamą poziciją.

Nedvejodami galime teigti, kad prof. Mariano Zdziechowskio vardas į lietuvių kultūrinę apyvartą pateko ne dėl jo literatūrinių, filosofinių ar politologinių darbų. Juolab ne dėl rektoriavimo Vilniaus universitete tarpukario metais. Lietuviškose Vilniaus universiteto istorijose jį randame tik bendroje rektorių lentelėje, o pačiuose tekstuose teužsimenama, kad „skaitęs romantizmo ir baironizmo istoriją" bei vadovybės pavedimu ieškojęs kandidato vadovauti Lietuvių kalbos katedrai. Anksčiausias pozityvus atsiliepimas, kurį pavyko aptikti lietuviškame kontekste, nulemtas Zdziechowskio biaulystės su Vilniaus ordinaru, vėliau arkivyskupu palai-mintuoju Jurgiu Matulaičiu. Visi Matulaičio biografai - o jų per pastaruosius dešimtmečius radosi nemažas būrys - minėjo Zdziechowskį. Minėjo ypatingu būdu, aptardami sunkius ganytojo Matulaičio metus Vilniuje (1918-1925). Esą tuo laiku čia gyvenę tik trys keturi lenkai, kurie buvo lietuviui vyskupui palankūs. Vienas iš jų - Marianas Zdziechowskis. Žinoma, biografai sutirštino spalvas, nes eUminavo iš šios apskaitos paprastąją tikinčiąją liaudį. Didžioji jos dalis, kad ir kokia kalba kalbėjo, kad ir kaip tautiškai buvo apsisprendusi, mažų mažiausiai gerbė Ganytoją. Tačiau visuomenės viršūnių, aktyviųjų jos narių atžvilgiu biografų teiginys yra įtikinamas. Be kita ko, jis pagrįstas paties Matulaičio laiškais ir Vilniaus meto dienoraščiu. Sis dienoraštis, apimantis laikotarpius nuo 1918 m. kovo iki 1919 m. gruodžio bei nuo 1921 m. vasario iki kovo - galbūt istoriškai vertingiausių, nes vienas patikimiausių, sąžiningiausių bei įžvalgiausių dokumentų apie to laiko tautybių, konf esijų, valdžių ir visuomenės grupių santykius Vilniuje ir regione.

Mano svarstymus apie Mariano Zdziechowskio santykį su krajovcine idėja išprovokavo jo prisipažinimas pranešime, kurį jis skaitė 1923 m. vasario 8 d. Vilniuje vykusiame Lenkijos žemdirbių suvažiavime. Pranešime „Lenkų idėja kresuose" (Idea polska na Kresach), aptardamas lenkiškumo situaciją kresuose, o iš esmės buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėse (LDK), pirmiausia Vilniaus ir Gardino srityse, jis save įvardijo „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu":

„Tautiškai susiskaldęs mūsų kraštas sudaro istorinės Lietuvos dalį. Ir natūralu, kad mes - mano kartos žmonės - buvome auklėjami kaip lietu-viai. Aišku, ta prasme, kuria lietuviu save kitados įvardijo Adomas Mic-kevičius kreipiniu: „Lietuva, mano tėvyne". Vaikystėje kartu su Lenkijos istorija buvau mokomas ir Lietuvos istorijos. Dėl to tautiniais didvyriais laikiau ne tik tuos, kurie kūrė Lenkiją, bet ir tuos, kurie rengėsi Lietuvą nuo Lenkijos atskirti - didįjį kunigaikštį Vytautą. Niekas tuomet nepamąstė apie šį nenuoseklumą. Ir jeigu dabar mane kas klaustų, kas širdies gilumo-je esu, pasakyčiau, jog jaučiuosi esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, sujungtos neišardomos unijos saitais su Lenkija, pilietis. Kai matau plevėsuojančią čia, ant Pilies kalno, vėliavą su Ereliu, tačiau be Vyčio, jaučiuosi didžiai nuskriaustas".

Įvadas. Publikacija yra pirmoji tyrimų ciklo, skirto Vilniaus ir Žemaičių vyskupijoms, dalis, kuri apima Vilniaus vyskupijos katalikų dvasininkų, patekusių į 1861-1862 m. patriotinio sąjūdžio įvykių Lietuvoje sūkurį, personalijų sąrašą ir įvykių aprašymus. Pažymėtina, kad čia aprašomi tik tie su katalikų dvasininkija susiję įvykiai, dėl kurių Rusijos valdžia atliko tyrimą.

Vilniaus vyskupijos dvasininkijos patriotiniai įvykiai istoriografijoje yra mažiausiai žinomi. Kelis jų yra minėjęs Kostas Jurgėla, Pavelas Kubic-kis (Kubicki), Stanislavas Laniecas (Laniec), Rimantas Vėbra. Apie Vilniaus kunigų patriotinę veiklą rašė Dovydas Fainhauzas (Fajnhauz). Išsamų Gardino dvasininkijos organizuotos procesijos tyrimą, remdamasis Gar-dino, Vilniaus archyvais, apibendrindamas jos organizatoriaus kunigo Juozapo Majevskio (Majewski), taip pat rusų, lenkų amžininkų ir XX a. pr. tyrėjų S. Raikovskio, S. Slavutinskio, V Pšyborovskio (Przyborowski), J. Jodkovskio (Jodkowski), J. Grabieco (Grabiec) duomenis, yra atlikęs Julianas Komaras (Komar). Iš tiesų tokių įvykių būta daugiau.

Remiantis archyvuose rasta įvairia informacija, publikuotais šaltiniais, atsiminimais, taip pat jau atliktais moksliniais tyrimais, šioje publikacijoje, kiek leido galimybės, siekta objektyviai rekonstruoti konkretų patriotinį įvykį ir dvasininko vaidmenį jame. Tai aktualu, nes svarbesnių įvykių aprašymai ir dvasininko vaidmens vertinimai tiek mokslinėje, tiek me-muarinėje literatūroje labai skiriasi, atspindėdami skirtingą to laikotarpio vyskupijos vadovybės, imperinės valdžios atstovų požiūrį, amžininkų santykį su įvykiais, tyrinėtojų tautinę priklausomybę, įvairių laikotarpių politinę konjunktūrą ir pan. Nemažai smulkesnių politinių įvykių, kuriuose dalyvavo dvasininkai, taigi ir dvasininkų, dėl kurių elgsenos buvo pradėtas tyrimas, čia aprašoma pirmą kartą.

Publikacija galės patarnauti kaip antrinis šaltinis įvairiems dvasininkijos 1863 m. sukilimo išvakarėse tyrimams.

1935 metais birželio 1 d. Suginčiuose (Kaišiadorių vyskupija, Molėtų dekanatas), „vietinėse, [esančiose] šalia bažnyčios, kapinėse", laidojimo rūsyje, įrengtame į šiaurės rytus nuo bažnyčios, buvo ekshumuoti Marijos Bileviaūtės-Pilsudskienės (1843-1884), Juzefo Pilsudskio motinos, palaikai ir, vykdant paskutinę Lenkijos maršalo valią, perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse kartu su J. Pilsudskio širdimi. Seimyniniame Michalowskių, iš kurių pagal motinos Helenos iš Michalowskių liniją paveldėjo Suginčių dvarą, kape M. Pilsudskienė šalia 1882 m. mirusių vaikų dvynių Piotro ir Teodoros buvo palaidota 1884 m. rugsėjo 12 d.

Jonas Jeronimas Šarkevičius (1731-1812 m.) - figūra smulkoka visuotinės Lietuvos istorijos kontekste, tačiau pakankamai ryški lokalinės istorijos arba kraštotyros aplinkoje. Siaip jau literatūroje ši pavardė paminima tik nurodant, kad jis pastatydino Krinčino ir Daujėnų bažnyčias. Nieko daugiau apie jį nežinoma ir specialiai nesidomėta. Mano galva, jo nederėtų pamiršti dėl keleto didelių darbų, kuriuos mėginsiu čia aptarti, taip pat dėl paties asmens, išgyvenusio XVIII-XIX a. sandūros kolizijas - tą kupiną įtampos ir netikrumo svetimųjų šeimininkavimo Lietuvoje pradžią.