LKMA Metraščio XXV tomas skiriamas Šventojo Kazimiero pripažinimo Šventuoju ir pirmosios Sv. Kazimiero garbei bažnyčios Vilniuje 400 metų jubiliejui paminėti. Spausdinama Lietuvių katalikų mokslo akademijos kartu su Vilniaus arkivyskupija ir Vilniaus jėzuitais surengtos mokslinės konferencijos, įvykusios Sv. Kazimiero jubiliejaus dienos isvakarėse 2004 m. gegužės 8 d. Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, medžiaga.

Publikacijų skyriuje pateikiamas A.Katiliaus ir dr. P.Subačiaus parengtas 1872 m. kun. Juozapo Sipausko pamokslas, skirtas Sv. Kazimiero šventei. Tai leidžia pajusti XIX a. pabaigos ir XXI a. pradžios lietuvių katalikų pažiūrų tapatumus ir skirtingumus, suvokti keturių šimtų metų pagarbos Sventajam Lietuvos žmonių Glo-bėjui tęstinumą, neblėstančių idėjų gyvybingumą, laiko nulemtą tradicijų transformaciją.

2003-2004 m. buvo gausu mokslinių konferencijų. Be minėtos konferencijos, skelbiami kitų LKMA sa-varankiskai ar bendradarbiaujant su kitomis mokslo įstaigomis surengtose konferencijose skaitytų pranešimų tekstai arba pranešimų pagrindu parengti moksliniai straipsniai. Tai konferencija „Iš Zemaičių Kalvarijos ir jos apylinkių istorijos", įvykusi 2003 07 25-26 Zemaičių Kalvarijoje, skirta pirmojo Zemaičių Kalvarijos (Gardų) paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 750-osioms metinėms; konferencija, skirta vysk. Vincento Pa-dolskio gimimo 100-osioms metinėms; konferencija, įvykusi 2003 09 19, skirta VPU Katalikų tikybos kated-ros 10-mečiui paminėti.

Manome, kad daugelį skirtingų interesų skaitytojų sudomins įvairiomis temomis parasyti moksliniai straipsniai. Sį skyrių pradedame publikuodami vysk. J.Borutos, SJ, straipsnį apie arkivyskupą Mečislovą Rei-nį. Straipsnis turėjo būti išspausdintas LKMA Metrascio XXIV tome kartu su kitais konferencijoje „Arki-vyskupas Mečislovas Reinys - ganytojas ir kankinys" skaitytais pranešimais, todėl skaitytoją kvieciame dar kartą peržvelgti ir LKMA Metrascio XXIV tome išspausdintus arkivysk. M.Reiniui skirtos konferencijos straipsnius. Tik taip susidarysime išsamų didžiojo mūsų Ganytojo ir LKMA akademiko įvaizdį.

Tikimės, kad šis tomas paskatins lietuvius katalikus mokslininkus toliau nagrinėti jame iskeltas temas ir problemas, taip pat ieskoti naujų.

Žengiant į trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį sudarytas XX a. martirologijus -antrojo tūkstantmečio paskutinio amžiaus tikėjimo kankinių katalogas. Atrenkant kandidatus į šį martirologijų vadovautasi dviem kriterijais. Pirmasis - kandidato persekiojimas, nužudymas iš odium fidei. Antrasis - kandidato nuostata aktyviai liudyti tikėjimą.

1993 m. popiežius Jonas Paulius II, Kryžių kalne prisimindamas Lietuvos sūnus ir dukteris, sovietinės priespaudos metais nuteistus ir įmestus į kalėjimą, išsiųstus į koncentracijos stovyklas, ištremtus į Sibirą, Kolymą, nuteistus myriop, at-skirai įvardijo tris Lietuvos vyskupus: „Iš jų ypač norėčiau priminti tris Bažnyčios šulus: Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių, po ilgų tardymų ir žiaurių kankinimų nužudytą 1946 metais; Kaišiadorių vyskupą Teofilių Matulionį, kurio žemiškoji kelionė tebuvo vien skaudi kančios ir sielvarto kalvarija iki pat mirties 1962 metais; taip pat Vilniaus arkivyskupą Mečislovą Reinį, suimtą 1947 metais, o 1953 metais mirusį Vladimiro kalėjime. Buvo teisiami nekaltieji. Jūsų Tėvynėje anuomet siautėjo nežmo-niška visuotinės prievartos sistema. Ji trypė ir žemino žmogų <... > Pasikartojo ir išsipildė tai, kas jau bu vo atsitikę Golgotoje, kur Dievo Sūnus, „priėmęs tarno išvaizdą" kaip žmogus, „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties" (Fil 2,7-S)¹.

Šiame konferencijos „Arkivyskupas Mečislovas Reinys - Ganytojas ir Kankinys" (Vilnius, LKMA, 2003 11 08) pranešime nagrinėjama dilema: kuris arkivysku-po Mečislovo Reinio kankinystės atveju faktorius buvo lemiamas jo tikėjimo liudijimui, herojiškumui - ar atsitiktinumas, kad jam teko gyventi ir vykdyti ganytojo vyskupo pareigas nežmoniškos ateistinės priespaudos metais, ar jo sąmoningas ap-sisprendimas, nepaisant, kokie bus laikai - pūs palankus ar priešingas vėjas,- drą-siai liudyti Kristų, drąsiai skelbti visiems žmonėms Jo Evangeliją, ginti Jo Bažnyčią.

Analizuojant arkivyskupo M.Reinio (1884-1953) laikyseną tiek tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, tiek sovietinės, tiek nacių priespaudos metais, konstatuo-jama drąsi, sąmoninga tikėjimo liudijimo nuostata. Ne kiekvienas Lietuvos krikš-čionis tarpukario ir pokario metais buvo ir išliko nuosekliai apsisprendęs drąsiai liudyti tikėjimą. Todėl arkivyskupas M.Reinys kartu su savo likimo broliais vysku-pais T.Matulioniu, V. Borisevičiumi ir kitais yra pagrįstai įrašyti į XX a. tikėjimo liudytojų - kankinių martirologijų. Jono Pauliaus II žodžiais tariant: „Jų gyvenimas yra padrąsinimas ir parama Lietuvos Bažnyčios ateičiai"2, t.y. visas jų gy venimas, o ne tik paskutinė jų gy venimo dalis, kai, atsidūrę sovietinių represinių struktūrų gniaužtuose, tiesiogiai buvo ne tik terorizuojami, bet ir kankinami, net žudomi, -buvo herojiškas tikėjimo liudijimas.

Iš šiame pranešime aptartos medžiagos dar kartą paaiškėja, kad komunistinė bolševikinė sistema tapo brutali Bažnyčios ir tikėjimo atžvilgiu daug anksčiau, nei valdžią į savo rankas sovietinėje Rusijoje paėmė J.Stalinas. Tai rodo pirmojo kun. M.Reinio kalinimo bolševikų kalėjimuose 1919 m. faktas. Nelengvi buvo tiek Baž-nyčiai, tiek vyskupui M.Reiniui tautininkų autoritarinio prezidento A.Smetonos Lietuvos valdymo metai - vysk.M.Reinio susidūrimas su autoritariniu režimu gi-nant katalikų jaunimo teisę burtis į katalikiškas organizacijas, taip pat Teologijos-filosofijos fakulteto veiklą Lietuvos universitete nuo varžymo, o to padaryti nepa-vykus - su tautininkų trukdymais įkurti katalikišką universitetą Lietuvoje. Reikėjo nemažos drąsos, Vokietijoje stiprėjant Hitlerio režimui ir jo pozicijoms tarptautinė-je plotmėje, - 1939 m. paskelbti atvirai antinacinę studiją „Rasizmo problema" ir nacių okupacijos metais remti persekiojamus bei naikinamus žydus. O dar labiau tos drąsos reikėjo ginant tikinčiuosius katalikus ir jų bažnytines struktūras nuo so-vietinės valdžios pastangų jas sunaikinti ar bent „ideologiškai neutralizuoti" antro-sios sovietinės okupacijos laikotarpiu. Šiuo atveju reikėjo drąsos ne tik ginti tikin-čiuosius ir Bažnyčią, bet ir pačiamnepalūžti tardymuose ir kankinimuose, ilgo ka-linimo metu nepasiduoti šantažui, nepulti į nusiminimą, kai jokios vilties nebeliko gy vam išeiti iš sovietinio kalėjimo. Nuoseklią, drąsią, principingą, sąmoningo apsi-sprendimo laikyseną vainikavo kankinio mirtis 1953 m. lapkričio 8 d. Vladimiro kalėjime.

Šiame darbe pateikiama ir analizuojama medžiaga yra svarbi arkivyskupo Me-čislovo Reinio asmenybei, jo biografijai geriau pažinti, taip pat ir XX a. tiek Lietu-vos Katalikų Bažnyčios, tiek Visuotinės Bažnyčios istorijai.

¹JonasPaulius II. LiudykimeKristų. PopiežiausjonoPauliaus 11 kalbos, pasakytos Lietuvoje 1993 m. rugsėjo 4-8 d., Vilnius, 1994, p. 110.

Straipsnio uždavinys - atskleisti Lietuvos katalikų parapijų irjųfilijų atsiradimo ir raidos istoriją XV-XVIII a. Šis klausimas nėra naujas. Jį pradėjo spręsti žemaičių vyskupas mokslininkas Motiejus Valančius. Jo darbą tęsė Paulius Jatulis, Zenonas Ivinskis, Konstantinas Jablonskis, Jurgis Lebedys ir lenkų istorikai Ježis Ochmanskis ir Gžegožas Blaščikas. Bet iki šiol, ypač Vilniaus vyskupijos, parapijų fundavimo istorijos faktai archy vuose dar nėra išsemti. Autorius, remdamasis istorinės literatūros ir archyvų duomenimis, nagrinėja naujai ištirtus parapijų ir filijų fundavimo ir dotacinius aktus. XVII-XVIII a. buvo filijų kūrimo laikai. Iniciatyva priklausė vidutinei bajorijai. Valdovai po Zigmanto Vazos mirties labiau tenkinosi koliacijos teise.

Šis straipsnis yra toliau pateikiamų lentelių įvadas. Lentelėse atskleidžiamas parapijų fundacijų ir dotacijų turinys, t.y. žemės, pinigų užrašymai, dešimtinės - kalendos ir propinacinės teisės. Siekiama įvardyti filantropus, aukojusius savo tur-tą valdinių dvasinei globai. Plėtojant parapijų ir filijų tinklą stengtasi mažinti nuotolius tarp parapijų ir palengvinti valdiniams atlikti savo religines pareigas. Autorius nori parodyti, kad cura animarum - rūpinimasis sielomis - buvo pagrindinis dievobaimingo elito rūpestis ir visų fundacijų variklis.

Taigi šio darbo tikslas yra paskelbti iki šiol nežinomus fundatorius-filantropus, aptarti fundacijų turinį ir fundacijų likimą nagrinėjant parapijų vizitacijas ir vizitatorių sudarytus inventorius.

XIV a. dvasinio gyvenimo nebetenkino intelektinis problemų traktavimas, todėl sustiprėjo mistinė srovė. Ėmė stiprėti individualizmas, kuriam nepakako visuotinių religinių formų ir kuris ieškojo asmeninio santykio su Dievu. Ypač svarbų vaidmenį vėlyvaisiais viduramžiais atliko vokiečių mistika; svarbiausias jos atstovas - mokytojas Eckhartas. Jis buvo krikščioniškojo mąstymo ir gyvenimo reformatorius ir krikščioniškosios filosofijos kūrėjas Vokietijoje, pirmasis savo mintis ėmęs reikšti gimtąja kalba.

Studijuodamas viduramžių vokiečiųmistinę literatūrąjuozas Eretassuvokė ją kaip iki tol dar neįvertintą dvasios lobį. Per dvejus metus (1928-1930) jis parašė mistinės literatūros studijas apie mokytoją Eckhartą ir jo mokinius - Heinrichą Seusę ir Johanną Taulerį. Šiame straipsnyje aptariama paskutinė Ereto mistinės literatūros studija - „Meister Eckehartas iš Hochheimo".

Mokytojo Eckharto mistiniame mokyme išryškėja dvi pagrindinės ir tarpusavyje susijusios temos: sielos susivienijimas su Dievu ir Dievogimimas žmogaus sieloje. Kad Dievas galėtų gimti žmogaus sieloje, ji turi apsivalyti - išsivaduoti iš visų vaizdinių ir sąvokų, nes tokiam gimimui reikia, kad siela nepriklausy tų ne tik nuo išorinio pasaulio, bet ir nuo savo valios. Atsisakiusi visų vaizdinių ji visiškai susi-lieja su Dievybe ir taip sugrįžta į savo šaltinį. Sugrįžti į pradinę vienovę su Dievu -tai pagrindinis Eckharto mistinio mokymo aspektas.

Tarpukario Lietuvoje Krikščionių demokratų partija buvo viena įtakingiausių politinių grupių, turėjusių aiškią ideologiją. Prie jos kūrimo prisidėjo nemažai to meto intelektualų (S.Šalkauskis, A.Maceina, M.Krupavičius ir kt.). Ši ideologija tapo pagrindu Lietuvos krikščionims demokratams formuojant savo požiūrį į tauti-nes mažumas ir pirmiausia į Lietuvos žydus. Krikščioniškosios vertybės lėmė gana pozityvų žydų dvasinio ir socialinio gyvenimo vertinimą krikščionių demokratų spaudoje. Oficialias krikščionių demokratų pažiūras reprezentavusiems autoriams rūpėjo nacionalizmo ir antisemitizmo problemos. Šių problemų atžvilgiu buvo suformuluota aiški neigiama pozicija, ypač dėl XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvą valdžiusių tautininkų nacionalizmo, taip pat dėl lietuvių verslininkų antisemitizmo. Patys krikščionių demokratų publicistai pabrėžtinai vengė teiginių, galėjusių jiems mesti antisemitizmo šešėlį. Tai suteikia pagrindo teigti, jog 1941 m. birželio įvykiai bei jų antisemitinės aspiracijos, dažnai istorikų sutapatinamos su krikščionių demokratų veikėjais, neturėjo tiesioginių sąsajų su tarpukario Lietuvos krikščionių demokratų oficialia pasaulėžiūra bei vertybine orientacija.

Ly gybės patirčiai priešingas reiškinys yra nelygybė. Šiame straipsnyje stengiamasi pažvelgti į nelygybę iš skirtingų laiko pozicijų. Lygybės, brolybės ir laisvės akcentavimas dar nereiškia, kad visuomenėje jau yra įsivyravusi lygybė. Ir lygybė, ir nelygybė gali būti aiškinamos politine, socialine, galimybių ar moraline prasme. Labai svarbu, kokiu aspektu lygybė ir nelygybė yra aiškinama. Lygybę ir nelygybę tik subuitinus, žmogaus buvimas netenka prasmės. Atmetus žmogaus prigimtą orumą, prasideda kelias dualistiniam žmogaus orumui ir jo teisių sumenkinimui. Todėl kiekviena visuomenės dalis - filosofinė, ideologinė, politinė ar krikščioniška - lygybę ir nelygybę supranta ir aiškina savaip.

Lietuvoje neretai religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai traktuojami kaip įmonės, nes turi juridinio asmens teises. Tai rodo intensyvus susirašinėjimas su Lietuvos Respublikos Finansų ministerija, Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos ir kt. institucijomis. Antai 2000 m. birželio 14 d. rašte Nr. 1-327-2000 Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei nurodoma, kad tiktai Bažnyčios ir jos organizacijų prigimties, jų sakralinės, socialinės bei tikybinės paskirties nesupratimas ir jos nerespektavimas rašto¹ autorių įgalina teigti, kad egzistuoja „religinės bendruomenės" <...> arba <...> teigti, kad religinių bendruomenių (t.y. parapijų, bendrijų ir centrų, pavyzdžiui, vyskupijų ir arkivyskupijų) realizacines pajamas sudaro iš šių organizacijų išsiųsta produkcija, kitos materialinės vertybės, atlikti darbai. Parapijos patarnavimai, kaip antai: krikštai, santuokų palaiminimas, laidotuvės ir t.t. teikiamine parapijos kaip juridinio asmens, o parapijoje dirbančių kunigu, kuriųuž šiuos patarnavimus gaunamos aukos nėra apmokestinamos valstybiniais mokesčiais. Todėl tampa neaišku, kokie darbai sudaro parapijos ar kitos religinės bendrijos realizacines pajamas. Šiame rašte yra ir daugiau teiginių, nesiderinančių su religinių bendruomenių ir bendrijų, nors jos ir yra juridiniai asmenys, statusu".

Straipsnio tikslas - pabrėžti Katalikų Bažnyčios indėlį į juridinio asmens tapsmą, apžvelgti juridinio asmens pripažinimo Lietuvos Respublikos konstitucijose istorinę retrospektyvą. Straipsnyje analizuojama bažnytinių juridinių asmenų prigimtis, samprata, teisinių formų įvairovė, tradicinių bažnyčių bei religinių organizacijų statuso ypatumai. Straipsnis parengtas atsižvelgiant ne tik į Lietuvos Respublikos Konstituciją, kitus įstatymus, bet ir į Katalikų Bažnyčios dokumentus. Jame siūloma Lietuvos teisės aktuose dažniau vartoti sąvoką „bažnytiniai juridiniai asmenys" vietoj gremėzdiškos „religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigti juridiniai asmenys" sąvokos, pabrėžiama tradicinių bažnytinių juridinių asmenų įtraukimo į juridinių asmenų registrą prasmė, ypatybės ir reikšmė.

¹Pastaba. Čia kalbama apie Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos 2000 m. sausio 12 d. raštą Nr. 08-01-06/470 „Dėl religinių bendruomenių pajamų deklaravimo ir apmokestinimo".

Straipsnyje nagrinėjama religinės etikos, utilitarizmo, deontologijos, teisingumo bei etinio reliaty vizmo nuostatų verslo ir verslininko veiklos požiūriu ypatu-mai. Pateikiama kritinė jų analizė, išryškinamas požiūrių skirtumas. Atskleidžia-mas verslininko krikščionio sprendimų priėmimo procesas, pagrįstas suvokimu, kad Dievas jam turi ypatingą planą ir jį galima atskleisti. Aptariamos pagrindinės asmeninio apsisprendimo pakopos.

Kaip visų pakrikštytųjų tikslas yra evangelinis šventumas Kristuje, taip kiekvienas žmogus, būdamas Dievo kūrinys, turi savo pamatinį pašaukimą. Krikščioniškasis pašaukimas remiasi Krikštu, o bendrasis pašaukimas susijęs su pačiu egzistavimo faktu. Pašaukimo pagrindas - tai esminis kvietimas į egzistencinį dialogą su Kūrėju, tačiau čia drauge įžvelgiamas ir labai konkretus, kiekvienam savitas pašaukimo kelias.

Žmogus iš tiesų yra pašauktas į gy venimą ir ateidamas į jį atsineša atvaizdą to, kuris jį sukūrė. Pašaukimas - tai Dievo kvietimas įkūnyti save pagal šį atvaizdą. Senajame Testamente randame daugelį pasakojimų, išraiškingai ir net šiurpiai perteikiančių pašaukimo veiksmą, jo pasirinkimo sunkumą.

Kiekvienas žmogus nuo gimimo turi pašaukimą, jam skirta augti ir skleistis Bažnyčioje ir pasaulyje. Šiandien iškyla svarbus sielovadai uždavinys: padėti kiek-vienam žmogui suvokti savo pašaukimą ir jį ugdy ti, kad ne tik atskiri asmenys, bet ir visa Bažnyčia, visuomenė rastų naujų, gaivių impulsų viltingai pažangai.

Javų derliaus nenašiuose lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemiuose, taikant tausojamosios žemdirbystės sistemą, tyrimai atlikti Lietuvos žemdirbystės instituto Vokės filiale 1997-2002 m. stacionarių kompleksinių tyrimų bandymų lauke (įrengtas 1979 m.) priesmėlio ant karbonatingo fliuvioglacialinio žvyro pa-prastajame išplautžemyje. Stacionarųjį bandymą sudarė 6 šešianarės išskleistos erdvėje ir laike sėjomainos su nevienodų varpinių ir ankštinių javu, žolių bei augalų, skirtų žaliajai trąšai, kiekiu. Herbicidų nenaudota. Augalai tręšti vienmečių ir daugiamečių augalų žaliąja trąša. Mineralinių trąšų kiekis buvo apskaičiuotas pagal planuojamą gamtinei dirvožeminei zonai vidutinį derlių ir priešsėlį. 1997-2002 m. meteorologinės sąlygos buvo labai skirtingos, dėl tojavų derliai atskirais metais skyrėsi dvigubai ir net daugiau. 1998 ir 2000 m. žieminių rugių vidutinis derlius siekė 3,7-3,8 t ha^-1. Tuo tarpu 2002 m. vidutinis visų javu derlius sudarė 1,7 t ha^-1. Vidutinis žieminių rugių derlius per tyrimų laikotarpį - 3,1 t ha^-1. Visais tyrimų metais žiemkenčių grūdų derlius 20-30 proc. buvo didesnis nei vasarinių javų. Geriausias žieminių rugių priešsėlis tebėra daugiametės žolės: po antrų nau-dojimo metų daugiamečių žolių žaliajai trąšai gautas 3,65 tha^-1, o po pirmųjų naudojimo metų daugiamečių žolių žaliajai trąšai - 3,38 tha^-1 grūdų derlius. Didžiausias miežių grūdų derlius 2,33 t ha^-1 per tyrimų laikotarpį gautas irgi po 1 n.m. daugiamečių žolių žaliajai trąšai. Zirniai geriausiai derėjo po rugių su dobilų įsėliu žaliajai trąšai.

Šio apžvalginio rašinio tema - Šventojo Kazimiero pasaulis, svarbiausi dalykai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai galėjo būti juntami ir reflektuojami Kazimiero aplinkoje.

Šv. Kazimieras gyveno XV a. viduryje (1458 10 03-1484 03 04). Pirmoji to am-žiaus pusė buvo paženklinta daugybe įtampų Bažnyčioje - buvo ginčijamasi dėl pasauliečių vietos ir vaidmens, dėl bažnyčios turtų, dėl santykių su Rytų Bažnyčia ir dėl požiūrio į tos Bažnyčios tikinčiuosius. Plito Bažnyčios atnaujinimo idėja. Bet tas laikotarpis Bažnyčiai davė ir daug iškilių šventųjų. Šv. Kazimiero laikai Lenkijoje vadinami palaimingu šventųjų laiku.

Straipsnyje apžvelgiami istoriniai šaltiniai ir jų pateikiama istoriškai patikima informacija apie Šv. Kazimiero (1458-1484) asmenybę bei gyvenimą. Dėmesys ski-riamas pirmiausiai ano meto anksty viesiems šaltiniams, turintiems tiesioginį istorinį ryšį su karalaičio gy venimu. Chronologine šaltinių riba pasirinkta Zacharijo Ferrerio 1520 m. parašyta ir po metų išleista Šventojo biografija. Glaustai apžvelgiama, kokio pobūdžio rašytiniai šaltiniai iliustruoja įvairius šventojo karalaičio gyvenimo etapus, akcentuojama, apie kokius jo asmenybės bruožus iš jų galima susidaryti istoriškai pagrįstą nuomonę. Nurodomas vėlesniųjų interpretacijų klaidingu-mas, istorinę tiesą iškreipiantys, bet iki šiol gyvuojantys stereotipai.

Galima teigti, kad mūsų turimi fragmentiški liudijimai papildo vienas kitą ir leidžia maždaug detaliai atkurti Šv. Kazimiero gyvenimo kelią, susidaryti jokių abejonių nekeliantį karalaičio portretą. Jie atskleidžia jį buvus dvasiškai turtingą, subrendusią, valingą ir tvirtai tikinčią asmenybę, siekusią ir gebėjusią įgyvendinti krikščioniškojo valdovo gyvenimo idealą.

Straipsnyje aptariama Šv. Kazimiero ikonografinė tradicija. Daugiausia dėmesio skiriama iš hagiografinės Šv. Kazimiero tradicijos kilusioms temoms, kurios buvo nuolat kartojamos, interpretuojamos ir transformuojamos. Šv. Kazimiero ha-giografiniai leidiniai pradedami spausdinti XVII a. pradžioje. Tuo metu neatsiejamai nuo hagiografinės formuojasi ikonografinė Šv. Kazimiero tradicija. XVIII-XIX a. Šv. Kazimiero ikonografijoje, kartais nutoldamos, kartais tiksliai hagiografinę tradiciją kartodamos, randasi scenos, kurios yra skirstytinos į tematikas, tokias kaip mariologinė, karinė, apoteozinė ir kt. Priede pateikiamoje lentelėje išvardytos penkiuose gausiai iliustruotuose XVII a. leidiniuose randamos Šv. Kazimiero gyvenimo ir stebuklų scenos, kurios, kaip manoma, darė įtaką besiformuojančiai Šv. Kazimiero ikonografijai.

Straipsnyje norima parodyti Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios statybos raidą, aptarti atskirus jos etapus, vėlesnius perstatymus bei rekonstrukcijas XVII-XX amžiais. Remtasi iki šiol beveik netyrinėtomis Vilniaus jėzuitų profesų namų kronikomis, kitais istoriniais bei vizualiniais šaltiniais ir restauravimo dokumentais.

Pirmajame skyriuje aptariamas XVII-XVIII a. laikotarpis (iki 1773 m.), kai Šv. Kazimiero bažnyčia priklausė Lietuvos Jėzaus Draugijai. Tyrinėjama jėzuitų bažnyčios autentiška architektūra, vidaus įranga ir puošyba. Antrajame skyriuje apžvelgiamos bažnyčios rekonstrukcijos XIX-XX amžiais. Norima parodyti šios katalikų šventovės, paverstos Šv. Mikalojaus stačiatikių soboru, vėliau - LTSR ateizmo muziejumi, perstatymų bei rekonstrukcijų pobūdį.

Fragmentiški istoriniai šaltiniai ir ikonografinės vaizdinės medžiagos trūkumas neleidžia smulkiau analizuoti ir apibūdinti Šv. Kazimiero bažnyčios statybos laikotarpių, bet papildo faktografinius duomenis, patikslina statybos etapų bei perstatymų, rekonstrukcijų eiliškumą, datas, leidžia išryškinti XVII-XVIII a. autentiš-ko bažnyčios eksterjero ir interjero detales kaip jėzuitų statybos istorinį paveldą.

Straipsnis skirtas Lietuvos istoriografijoje menkai tyrinėtai vienuolinio gy veni-mo temai; konkrečiu tyrimo objektu pasirinkti Vilniaus jėzuitų profesų namai 1604-1773 m. laikotarpiu. Svarbiausios tyrimo temos - darbas, poilsis, pragyveni-mas, sugy venimas, liga ir mirtis - kontekstualizuojamos svarbiausių profesų namų istorijos įvykių bei gyvenamosios aplinkos aprašymu ir namų gyventojų sudėties analize.

Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į įtampas, susikirtimus, kurių net ir gera valia vadovaudamasis negalėjo neskausmingai įveikti Šv. Kazimieras. Jų pilna buvo ir Šv. Kazimiero bažnyčios istorija. Ypač skaudžios įtampos buvo tarp katalikų ir stačiatikių, nes bažnyčia buvo pastatyta rusų gy venamoje Didžiosios gatvės pusėje, t.y. stačiatikių „kanoninėje" teritorijoje, nors pagal vakarietiškus standartus tas sklypas tvarkingai, teisėtai buvo jėzuitų nupirktas. Dėl skirtingų „kanoninių" teritorijų supratimo, ši bažnyčia XIX a. tapo stačiatikių soboru. Vilniaus vyskupui pal. Jurgiui Matulaičiui teko ją vėl atko voti katalikams jėzuitams. Visa tai buvo nelengvas išbandymas, nes bolševikų valdžia buvo linkusi tęsti caro valdžios politiką. Straipsnyje ieškoma paralelių tarp senųjų istorinių įtampų bei įvykių ir šių dienų situacijų, kurias sprendžiant taip pat reikia išminties, takto, Dievo ir žmonių mei-lės, kurios nestokojo su šios bažnyčios istorija susiję Šv. Kazimieras, pal. Jurgis Matulaitis, vokietis jėzuitas F.Muckermannas ir kt.

Žemaičių Kalvarijos šventovė, kurios svarbiausi elementai - Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Bazilika, stebuklingasis Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas ir Kalvarijos Kryžiaus keliai-Kalnai - unikali šventovė, per savo beveik 400 metų istoriją traukdavusi ir tebetraukianti kasmet tūkstančius maldininkų. Šventovė, į kurią ne tik keliaujama, bet kuri žemaičiams katalikams labai reikšminga ir jų kasdieniniame gyvenime. Šioje šventovėje giedamos giesmės, kalbamos maldos įaugusios į visų metų įprastinių kalendorinių švenčių, papročių ir tradicijų ciklą, kuriame skleidžiasi kasdieninis Žemaitijos žmonių gy venimas. Šis Žemaičių Kalvarijos šventovės unikalumas dar nėra pakankamai ištirtas ir įvertintas kitų Lietuvos ir pasaulio katalikiškų šventovių kontekste.>

Platelių ežero apylinkių senieji gy ventojai buvo kuršiai, gyvenę Ceklio žemėje. Ceklis (Keklis) yra buvusi didžiausia žemė pietiniame Kurše - jos plotas siekė apie 2500 km². Archeofogijos ir istorijos šaltinių visuma leidžia gana tiksliai apibrėžti Ceklio - priešistorę menančios kuršių žemės ribas.

Iki Ordino atėjimo XIII a. antrojoje pusėje pifiakafnių, gyvenviečių ir kapinynų grupės rodo Ceklio žemėje buvus 10-11 teritorinių (ir administracinių) vienetų - pilių apygardų. Ceklio žemės, kaip ir kitur, pilių apygardos yra buvusios nevienodo dy džio ir nevienodai tankiai apgy ventos. Pilių apygardose paprastai būdavo nuo 4 iki 14 gyvenamų vietų (pilių, gyvenviečių, kapinynų). Pietinėje Ceklio dalyje išskirtos 8 pilių apygardos: Gardų (Žemaičių Kalvarijos), Gegrėnų, Grigaičių, Pietvės, Alsėdžių, Gandingos, Zarėnų (Papfienijos) ir Viešvės. Rečiau buvo apgyventi žemės pakraščiai, tačiau ten stovėjo galingesnės pilys: Papfienija, Gandinga, Griežė.

Platelių apylinkės, tankiai apgyventos nuo priešistorinių faikų, patyrė demografinio pobūdžio transformacijas atėjus Vokiečių ordinui. Sunyko didelė dalis bu-vusių administracinių centrų ir pilių. Gy ventojų sumažėjo, naujos gyvenvietės kūrėsi saugesnėse vietose. Po 1422 m, siekiant apsisaugoti nuo Ordino pavojaus, atsirado naujų gynybinių pilių. XVI-XVII a. dalis dvarų, bažnyčių ir gyvenviečių vėl keitė savo vietas - statėsi arčiau svarbesnių kelių. Iš tarp XIII a. vidurio paminėtų kuršių Ceklio žemės gyvenviečių vos keletas tapo miesteliais, bažnytinės ir administracinės valdžios centrais. Tokie buvo Gardai (Žemaičių Kalvarija) ir Plateliai.

Gardai (Žemaičių Kafvarija, Varduva) - šiandien gerokai žmonių apnaikintas archeologinis kompleksas, susidedantis iš piliakalnio, bent dviejų alkviečių ir suardyto kapinyno, iš kurio liko tik atsitiktiniai IX-XIII a. radiniai. Vietovė XIII a. vidu-ryje Garde vardu paminėta tarp svarbesnių Ceklio žemės gyvenamų vietų. Gardų vardas buvo vartojamas iki XVII a. vidurio, kol jį pakeitė Žemaičių Kalvarija.

Gardų piliakafnis (dar vadinamas Šv. Jono kafnu) yra pietinėje miestefio dalyje, ties Varduvos santaka su Pagardeniu (Cedronu). Tai vidutinio dydžio stačiais daugiau kaip 10 m aukščio šfaitais, pyfimais ir grioviais įtvirtintas piliakalnis. IX-XIII a. kapinynas (Beržų kafnas) yra buvęs apie 200 m į šiaurės-šiaurės vakarus nuo piliakalnio dešiniajame Varduvos krante. Dar toliau į šiaurės pusę yra Alkos kalnas (Sakafo kafnas). Į vakarus nuo miestelio centro yra dar vienas kalnelis, dabar paverstas kapinėmis, su tvenkiniu viršuje - Atžvilgos kalnas, gaf buvęs alkakalnis ar dar vienas piliakalnis. Kada Gardų pilis buvo apfeista, nežinoma.

Gardai (vėliau - Žemaičių Kalvarija, Varduva) buvo viena iš nedaugelio gyvenviečių, virtusių miesteliu ir vienu iš nedaugeio senųjų centrų, peraugusių į religinius krašto centrus - XV a. pradžioje čia buvo įsteigtas Žemaičių vyskupo dva-ras, 1636 m. - parapija, o 1637 m. - dominikonų vienuolynas.

Platelių ežeras neabejotinai turėjo įtakos Ceklio pietinės dalies apgyvendinimui, ekonomikai ir lėmė ypatingą išgyvenimo strategiją senovėje. Nežinia, kas senovėje kontroliavo Platelių ežero vandenis ir daugybę jo salų, tarp kurių buvo ir patogių saugiai gyventi. Tyrinėjant pastaraisiais metais atrasta ne tik naujų paminklų, bet ir kitaip perrašyta jau žinomų istorija. Kai kurių vietų istorija tęsiasi su pe-rtrūkiais nuo akmens amžiaus į viduramžius ir net naujuosius laikus.

Viena iš tokių vietų - tyrinėjama Pilies sala, kur 1526 ir 1539 m. žemėlapiuose piešiama pilis. Vandens paplautame pietiniame ir pietrytiniame salos krante ran-dama akmeninių sviedinių. Ežero vandens erozijos paveiktuose salos krantuose šioje vietoje yra senų plytų (salos pietrytiniame krašte), grindinių ir kultūrinio sluoksnio pėdsakų.

Archeologiniai kasinėjimai parodė, jog Pilies saloje XIV-XVII a. yra buvęs kelių medinių ir bent vieno mūrinio pastato kompleksas. Labai tikėtina, jog tai karališkojo XVI a. dvaro pėdsakai. 1585 m. Platelių dvaro inventoriuje minimos medinės, smarkiai apirusios salos pilies sienos galėjo būti mūrinį pastatą juosusių medinių įtvirtinimų liekanos.

Salos „pilį" su Šventorkalnio pusiasaliu jungė beveik 300 m ilgio medinis tiltas. Datuojant dendrochronologiniu metodu nustatyta, jog tiltas buvo statomas XVI-XVII a., skirtingus statybos etapus skiria kelios dešimtys metų.

Žvalgomųjų kasinėjimų metu Šventorkalnio kalvos aikštelės šiauriniame krašte ir pašlaitėje aptikta lyg ir židinių pėdsakų, prastai žiestos keramikos, rastas strėlės antgaliukas rodo XIV-XV a. gyvenvietės pėdsakus.

Jau vėlesniam laikotarpiui priklauso atkasti gana masyvaus medinio pastato skiediniu nesurišti pamatų akmenys. Šalia rasta daug koklių ir keramikos: beveik vien žiestų neglazūruotų puodų, puodynių ir puodynėlių, dangčių, keptuvių, de-koruotų lėkščių, fajanso fragmentų, rasta brangaus stiklo dirbinių.

Visa tai rodo, kad Šventorkalnio kalvoje XVI-XVII a. stovėta dvaro pastatų. Tvirtinimą, jog Šventorkalnio kalvoje senovėje yra stovėjusi ne bažnyčia, o dvaras, paremia ir 1585 m. birželio 9 d. inventorius. Dėl to Šventorkalniu, o ne Dvaro kalva, derėtų vadinti gretimą kalvą, kur tikrai stovėjo bažnyčia; kasinėjant ten buvo rasta suardytų XVI-XVII a. kapų.

Senojo Platelių dvaro, bažnyčios ir gyvenvietės vietas aiškiai nusako ir rašytiniai šaltiniai. Senasis dvaras yra buvęs prie ežero, į šiaurę nuo dabartinio, pusiasalyje, vadinamame Dvarulauku, kur randama plytgalių ir XVII a. I pusės koklių. Tame pačiame pusiasalyje ant Šventorkalnio kalvos buvo senoji bažnyčia. Nuo jos į vaka-rus buvo grįstas kelias link miestelio, kuris buvęs labiau į šiaurę nuo dabartinio.

Plateliai gali būti naujai susikūrusio miestelio pavyzdys. XIV-XV a. Pilies saloje atsirado gynybinė pilis. Ji pastatyta iš medžio ir turėjo bent vieną mūrinį bokštą. Gali būti, jog tai seniausias mūrinės statybos Žemaitijoje reliktas. XIV-XV a. gy-venvietė buvo ežero pusiasalyje, priešais Pilies salą. XVI a. šioje vietoje jau buvo dvaras, o ant kitos kalvos - pirmoji bažnyčia. XVI a. Pilies saloje, kitoje vietoje nei senoji pilis, atsirado pilis su vienu mūriniu korpusu ir mediniais įtvirtinimais. Miestelis XVI-XVII a. buvo kitoje vietoje, į šiaurę nuo dabartinio, šalia jachtklubo. XVII a. pabaigoje senasis gynybinis - gyvenamasis kompleksas Pilies saloje, Dvaro ir Šventorkalnio kalvose pusiasalyje sunyko. XVII a. Plateliaijau kūrėsi dabartinėje vietoje.

Senieji Gardai, į kuriuos iš Vakarų Europos XVII a. pirmojoje pusėje paplito kalvarijos, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1253 m. Šiame Zemaitijos krašte pirmoji bažnyčia pastatyta 1593 m. Vėliau ant Šv. Jono kalno 1619 m. buvo pastatyta kita Šv. Jono Krikštytojo bažnytėlė ir 1622 m. įkurta parapija. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius 1637 m. į Gardus pakvietė dominikonus, kuriems pastatė namus ir padovanojo žemės. Jurgio Tiškevičiaus pavedimu dominikonai čia įkūrė kalvarijos Kalnus. Buvo pastatytos koplytėlės (1639 m.) ir vienuolių dominikonų parašytos giesmės, maldos, nustatytas būdas, kaip šią Katalikų Bažnyčioje itin populiarią maldingumo praktiką reikia praktikuoti. Nuo Kalvarijų, kurios buvo įkurtos Garduose, šiai vietovei prigijo Žemaičių Kalvarijos vardas. Žemaičių Kalvarijoje įsitvirtino dominikoniškasis Kalvarijų tipas -19 stočių, šios Kalvarijos buvo pirmosios LDK (Virniuje - Verkiuose 1662 m.). Nuo XVII a. vidurio Žemaičių Kalvarija ėmė garsėti savo stebuklinguoju Švč. M.Marijos su Kūdikiu paveikslu ir garsiaisiais Švč. M.Marijos Apsilankymo atlaidais. Stebuklingasis Švč. M.Marijos paveikslas garsėjo savo stebuklais, ir dvasinė vyresnybė paskyrė komisiją stebuklų tikrumui ištirti. 1643 m., remiantis komisijos išvadomis, minėtasis paveikslas pa-skelbtas stebuklingu. Stebuklai buvo aprašomi knygoje, kuri, deja, 1896 m. degant bažnyčiai sudegė. Apie paveikslo stebuklingumą liudija ir votai, kurių šiuo metu yra 150 (suskaičiuoti 2003 m.). Maldos ir giesmės, skirtos Žemaičių Kalvarijos Die-vo Motinai, buvo išspausdintos 1681 m. Jurgio Kasakauskio parašytoje ir išleistoje maldaknygėje Rožančius. Kai kurios giesmės tebegiedamos ir šiandien.

Po 100 metų Antanas Tiškevičius Kalvarijoje pastatydino bažnyčią irją titulavo Švč. M.Marijos Apsilankymo vardu. Šie atlaidai buvo sujungti su nuo 1649 m. švenčiamais Kalvarijos Kalnų atlaidais. Žemaičių KalvarijojeŠvč. M.Marijos Apsilankymo atlaidai prasideda liepos 2 d. ir trunka net 10 dienų. Būtent liepos 2 dieną (1649) į Kalvarijos bažnyčią buvo įnešta Šv. Kryžiaus relikvija, parvežta iš Liublino dominikonų vienuolyno. Ji yra 3,2 cm ilgio ir 0,6 cm pločio - didžiausia Pabaltijyje.

Dominikonai Žemaičių Kalvarijoje apaštalavo iki 1889 m., koljuos išvijo carinė valdžia. Nuo 1927 m. iki 1948 m. Žemaičių Kalvarijos šventovę ir parapiją globojo vienuoliai marijonai. Sovietinės okupacijos metais (1940-1941; 1944-1989), nepaisant visų ateizmo diegimo programos vykdytojų pastangų, norimų rezultatų ne-buvo pasiekta. Ir tarybiniais laikais į Žemaičių Kalvariją plūdo žmonės, taip išsaugotos ir koplyčios, ir Kalnų tradicija bei didžiųjų atlaidų svarba ir reikšmė. 1988 m. Žemaičių Kalvarijos Švč. M.Marijos Apsilankymo bažnyčia pakelta į Mažųjų bazilikų rangą, o 1989 m. miesteliui grąžintas senasis Žemaičių Kalvarijos vardas, kurį okupacinė valdžia 1967 m. buvo pakeitusi į Varduvą.

Ir šiandien kiekvieno mėnesio 2 d. vyksta mėnesiniai Švč. M.Marijos Apsilankymo atlaidai. Kiekvieną pirmąjį mėnesių šeštadienį tikintieji renkasi Bazilikoje ir garbina Dievo Motiną. Zemaičių Kalvarija ilgus amžius buvo ne tik Zemaitijos, bet ir visos Lietuvos vienas iš pagrindinių dvasinių centrų; toks išlieka ir XXI a.

Šarnelė yra gana plačiai žinoma ir spaudoje, publicistinėje, mokslo literatūroje, enciklopediniuose leidiniuose įvairiais aspektais aprašyta vietovė. Mažiausiai tyri-nėta tolimiausius laikus menančio kaimo istorinė praeitis. Turimi fragmentiški duomenys rodo, kad kaimas buvo dviejų dalių - bajoriškosios ir valstietiškosios. Straipsnyje pagrindinis dėmesys skirtas Šarnelės bajorkaimiui, siekta atskleisti šios vietovės senuosius istorinius klodus.

Šarnelės anksčiausio paminėjimo data iki šiol buvo laikoma 1575 metai. Raseinių žemės teismo aktų aprašuose pavyko rasti senesnį kaimo paminėjimą - 1569 metus. Senuosiuose aktuose Šarnelė iškyla kaip visiškai susif ormavusios bajoriško-sios žemėvaldos bajorkaimis. Nustatyta, kad Sarnelėje XVI-XVII a. gyveno to pa-ties vardo bajorai Šarneliai. Tyrimas suintensyvėjo atsiradus giminės palikuonims iš Lenkijos. Ignacas Šarnelis nurodė, kad Jonas Šarnelis gimęs 1536 m. Šarnelėje iš tėvo Jurgio. Tai paankstino oficialiąją bajorkaimio pradžią ir papildė temą istorinėmis konkretybėmis. Patikimiausia šiuo metu vietovės pirmojo paminėjimo data siūloma priimti LBE nurodomus 1500 - Šarnelių giminės išėjimo į istorinių įvykių areną - metus.

Dėl Šarnelės vardo kilmės - autoriaus nuomone - labiausiai įtikinamas yra vietovardžio, vėliau ir asmenvardžio kilimas iš hidronimo, t.y. iš Šarnelės upelio vardo.

Remiantis 1820, 1826, 1841, 1844, 1845 m. Zemaičių Kalvarijos dominikonų vienuolyno ir bažnyčios vizitacijų medžiaga, straipsnyje aptariama vienuolyno raida XIX a. pirmojoje pusėje: caro administracijos politikos padariniai, vienuolyno ir bažnyčios pastatų ansamblio pasikeitimai, ūkiniai pokyčiai, vienuolyno pajamos ir išlaidos, vienuolių pareigos ir buitis.

Daroma išvada, jog vienuolyno ekonominei padėčiai didžiausią įtaką turėjo 1841 m. caro administracijos atliktas vienuolyno žemių konfiskavimas ir 1842 m. gaisras, nes vienuolynas neteko visų savo žemių ir medinių pastatų. Vienuoliai turėjo pragyventi iš beveik trigubai mažesnio dydžio caro paskirtų pensijų. Nepaisant to, 1822 m. Zemaičių Kalvarijoje buvo baigta statyti nauja mūrinė bažnyčia. Lietuvos dominikonų provincijos ir geradarių lėšomis 1843 m. buvo pastatytas naujas mūrinis vienuolynas, atstatyti mediniai ūkiniai pastatai.

1836 m. uždarius Zemaičių Kalvarijos gimnaziją, kur mokytojavo dominikonai, vienuolių pagrindinė pareiga liko rūpintis parapijos (ją sudarė apie 2832 tikinčiųjų) sielovada, toliau plėtoti socialinę veiklą, rūpintis prieglaudomis (po 1841 m. jų liko dvi, ligi tol buvo 3) ir brolijomis (jų buvo 3). Vienuolyne gyveno nuo 9 iki 14 vienuolių, buvo uždrausta priimti novicijus, rengta dirva vienuolyno panaikinimui.

Praėjus šešiasdešimčiai metų po Antrojo pasaulinio karo praradimų ir netekčių, taip pat pasibaigus ilgam ir slogiam sovietiniam laikotarpiui, daugelis mokslininkų mėgina analizuoti karo, pokario ir sovietmečio paliktas problemas. Tačiau mažiausiai dėmesio skiriama 1944 m. vasaros įvykiams, kai slenkant frontui per Suvaikiją daug kunigų ir pasauliečių buvo priversti arba savo noru pasitraukė į Vakarus. Šiame straipsnyje pristatomas vyskupas Vincentas Padolskis ir mėginama atsakyti į vieną iš pagrindinių jo apsisprendimo pasitraukti iš Lietuvos artėjant frontui momentų. Kitas straipsnio uždavinys - vyskupo V.Padolskio ne-nuginčijamų nuopelnų Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir pavergtai tautai įvertinimas.

Vyskupo Vincento Padolskio (1904-1960) įnašas į lietuviškų Šventojo Rašto tyrinėjimų istoriją nėra vienareikšmis - vertindamas ankstesnius Šventojo Rašto vertimus į lietuvių kalbą ir pristatydamas vertėjus, Padolskis pakartojo ikijo rašiusių-jų nuomones, o rašydamas apie savo amžininko arkivyskupo Juozapo Skvirecko vertimą, pateikė istoriografijai naujų duomenų. Padolskis pirmasis atkreipė dėmesį į Šventojo Rašto vertėjų asmenybes, pirmasis ėmėsi specialiai tirti vyskupo Baranausko vertimo įtaką kitiems lietuviškiems Šventojo Rašto vertimams. Tad Padolskio tekstai neabejotinai yra svarbūs Šventojo Rašto vertimų į lietuvių kalbą raidos tyrimams. Jo straipsniuose pateikiamas Šventojo Rašto lietuviškų vertimų apžvalgas reikia vertinti kaip puikias mokslo populiarinimo publikacijas, tuo metu atli-kusias reikšmingą šviečiamąjį vaidmenį supažindinant su pagrindiniais Šventojo Rašto vertimo į lietuvių kalbą raidos etapais. Lieka neatsakytas klausimas dėl Padolskio pagalbos Skvireckui rengiant lietuvišką Senojo Testamento dvitomį.

Straipsnyje apžvelgiami vysk. V.Padolskio kelionės į Šventąją Žemę prisiminimai, kurie gretinami su kitais panašių piligriminių kelionių aprašymais lietuvių kalba ir šiandienine Palestinos padėtimi. Po studijų Friburge ir Romos Biblijos institute V.Padolskis tiek mokslinio susidomėjimo vedamas kaip Šventojo Rašto specialistas, tiek maldingumo skatinamas vyko į Palestiną susipažinti su Šventojo Rašto ir Jėzaus gimtąja žeme. Turime išleistą tik pirmąją kelionės įspūdžių dalį. Beveik pusę jos užima maršruto per įvairius kraštus iki Šventosios Zemės aprašymas. Ki-toje dalyje pateikiamas ekskursijų Sirijoje ir Galilėjoje įspūdžių ir aplankytų vietų komentaras. Nors Jeruzalėje V.Padolskis praleido penkias savaites, tačiau, jausdamas šio miesto svarbą ir šventųjų vietų gausą, matyt, norėjojį aprašyti atskiroje dalyje, bet jos taip ir neišleido.

Kelionės aprašymą paįvairina paties autoriaus darytos fotografijos. Aprašydamas lankomus miestus autorius naudojasi proga plačiau papasakoti su jomis susijusias Šventojo Rašto istorijas, pamini archeologinius atradimus, anuometinio Pa-lestinos gyvenimo kasdienybę ir aktualijas. Iš kelionės aprašymo matyti istoriškai susiformavusi Katalikų Bažnyčios vienuolijų veikla Šventojoje Žemėje. V.Padolskis visoje kelionėjejautėsi kaip kunigas piligrimas, dažnai mini, kokioje koplyčioje ar bažnyčioje galėjo aukoti šv. Mišias. Ilgesnį laiką užsienyje praleidusiam autoriui kelionėje matomi vaizdai priminė Lietuvos vietas, žmones, jų pamaldumą, istoriją. Vysk. V.Padolskio pastaba, kad jo lankomas kraštas, patyręs daugybę istorijos audrų, bet tuomet ramus, praėjus septyniems dešimtmečiams, deja, vis dar lieka kaip trokštama viltis bei neįgyvendintas siekis.

Teologijos ir filosofijos mokslų daktaras (dvigubas), vyskupas Vincentas Padolskis, kaip ir daugelis Lietuvos intelektualų, tarpukaryje įsitraukė į Lietuvių ka-talikų mokslo akademijos (LKMA) veiklą: dalyvavo suvažiavimuose, pirmininka-vo, buvo renkamas į Teologijos sekcijos vadovybę, skaitė pranešimus. Pasitraukęs į Vakarus, dr. vysk. V.Padolskis tapo vienu iš Katalikų akademijos atkūrėjų; buvo Reorganizacinės komisijos pirmininkas, o atkūrus LKMA - išrinktas Akademijos pirmininku. Dr. vysk. V. Padolskio vadovaujama Akademija sustiprėjo, įsitvirtino - išaugo narių skaičius, tapo žinoma visuomenei, ėmėsi svarbių darbų: organizavo LKMA suvažiavimus, planavo knygų serijos leidimą, steigė centrus bei skyrius. LKMA Centro valdybos pirmosios kadencijos metu dr.vysk. V.Padolskio pastan-gomis buvo padėti tvirti pagrindai tolesnei Akademijos veiklai.

Straipsnyje apžvelgiama tradicinių vertybių vieta ir vaidmuo šiuolaikinėse postmoderniose visuomenėse. Šis klausimas nagrinėjamas remiantis prielaida, kad vienas iš modernybės perėjimo į postmoderniają epochą požymių galėtų būti dar XIX a. antrojoje pusėje atsiradusio vertybinio mąstymo nykimo tendencija. Jos įsitvirtinimas reikštų, kad vertybės praranda anksčiau turėtą sąlygiškai objektyvių vertinamųjų matų funkciją ir pačios tampa ypatingos rūšies vartojimo prekėmis. Vykstant šiai kaitai tampa neapibrėžtas bei problemiškas ir vadinamųjų „tradicinių" vertybių statusas, nes jos įgyja asmenybinį ir subjektyvų pobūdį ir galiausiai pradedamos suvokti tik susietos su grynai instrumentiniu - funkciniu kontekstu. Tai verčia kelti klausimą, ar modernusis vertybinis mąstymas apskritai suderinamas su pamatiniais krikščioniškojo tikėjimo ir pasaulėžiūros principais ir kokiu mastu vadinamoji „pagarba tradicinėms vertybėms" gali būti laikoma autentiška krikščioniško gy venimo apraiška.

Sekuliariame vertybių maišaties pasaulyje būti mokytoju šaukliu - tai laisvas, drąsus, garbingas pasirinkimas. Tikybos mokytojo pašaukimas - tai privilegija, teikianti ir optimizmo, dvasinio džiaugsmo, ir sąmoningo atsakomybės ėmimosi įveikiant atmetimą, pasipriešinimą, skausmą ir sunkumus. Kompetencija, gebėjimas bendrauti, nuolatinis rūpinimasis žmogaus dvasia - tai dirva, kur auginamas, brandinamas tikybos moky tojas. Straipsnyje iškeliamas tikybos moky tojo asmenybės išskirtinumas pamokoje. Analizuojama, kaip mokytojo vaidmuo pamokoje lemiajo darbo kokybę. Vyraujanuomonė, jog anksčiau pradėję dirbtitikybos mokytojai nelabai gali kalbėti su jaunimu egzistenciniais klausimais šiuolaikine kalba, o pedagogai, kurie vadovaujasi šių laikų metodika ir tik pradeda dirbti, nepajėgia uždegtijaunimo dvasios ir lydėti mokinį, stiprindamijo tikėjimą. Taip yra dirbtinai supriešinami įvairią patirtį turintys pedagogai. Analizė parodė, jog įmanoma krikščioniškai bendradarbiauti ir, dalijantis patirtimi, siekti bendrų tikslų, mokant tikybos. Tikybos mokytojas - tai asmenybė, krikščionis, pranašas, mokslininkas, menininkas, bičiulis, turintis imtis atsakomybės naštos.

Straipsnyje analizuojamos pagrindinės katechezės fenomeno pedagogizacijos srovės, kurios padėjo atskleisti dvi svarbias pranašiškos veiklos kryptis: religijos pedagogiką (tikybos dalykas) ir parapijos katechezę. Šiose srityse vykstanti veikla papildo viena kitą, tačiau nėra sutapatinama.

Daugelis katechetų jaučia, kad reikia nuo pat pradžios katechezę atskirti nuo pastoracinės teologijos ir nuo religijos pedagogikos. Katechezę ir religijos pedagogiką galima priskirti prie pedagoginės veiklos rūšies, kuri siekia tikėjimo brandos, o pastoracinė teologija yra mokslas, analizuojantis Apreiškimo slėpinį.

Straipsnyje konstatuojamas Lietuvos gyventojų istorinės sąmonės nepakanka-mas ištirtumas. Ypač stokojama duomenų ne apie tautos, o apie žmogaus ir žmonijos praeities pažinimą ir suvokimą. Panašiai yra su istorinės sąmonės ir religinių pažiūrų bei religijos išpažinimo sąsajomis. Tad intelektinėje produkcijoje istorinės sąmonės pažinimo klausimas apeinamas. Remiantis negausiais sociologiniais šaltiniais, pedagoginio darbo metu pastebėtais reiškiniais, taip pat kasdieniniais stereotipais, teigiama, jog Lietuvos žmonių istorinė sąmonė - ne tiek konkrečios praeities žinojimas, kiek darvinistinės - marksistinės pasaulėžiūros vektorių ir šimtmečių ar dar ilgesnio laiko koordinačių sistemoje susidaręs visuotinės istorijos ir Lietuvos istorijos įvaizdžių, mitų ir faktų kratinys arba nenuosekliai išdėstytas tokių duomenų pasjansas. Dievui, Šventajai istorijai, Bažnyčios istorijai čia vietos nėra arba ji marginalinė. Mokyklinių ir universitetinių disciplinų teikiami duomenys nesudaro prielaidų integruotam žmogaus ir jo praeities suvokimui, kas yra tikybos mokymo ir teologijos dėstymo problema. Todėl religinės pakraipos dalykų uždavinys - naujai pažvelgti į kylančius sunkumus, formuluotijų įveikimo būdus. Bažnyčios istorijos uždavinys - formuoti krikščionio istorinę sąmonę, tad ne tik supažindinti su Bažnyčios praeitimi, bet ir krikščioniškai aiškinti visą istoriją, oponuojant pasaulietiniams praeities aiškinimo modeliams.

Bažnyčia visame pasaulyje jau daug dešimtmečių susiduria su stipriomis sekuliarėjimo ir katalikiškojo gyvenimo nominalėjimo tendencijomis, kurios neaplenkė ir Lietuvos. Papildomi sunkumai Lietuvoje kyla dėl sovietmečiu vykdyto krikščioniškojo gy venimo griovimo. Sioje sudėtingoje situacijoje bendras gaires visai Bažnyčios veiklai yra pateikęs Jonas Paulius II savo paskelbtoje Naujojoje evangelizacijoje. Šios gairės nurodo kelią Bažnyčiai ir Lietuvoje.

Remiantis po Vatikano II Susirinkimo paskelbtais Bažnyčios dokumentais, šiame straipsnyje apžvelgiamos galimybės pritaikyti pastoracinę katechezę atgaivinant parapijų gy venimą. Labai svarbūs pokyčiai turi įvykti rengiant sakramentų šventimą. Šiandien Lietuvoje įsigalėjusi sakramentų priėmimo kaip "susitvarkymo" samprata turės užleisti vietą sąmoningesniam sakramentų šventimui, iš kurio natūraliai išplaukia bendruomeninis gyvenimas parapijoje. Pastoracinės katechezės turinys turi būti artimai susijęs su kerigma, nes gana nemažai norinčiųjų priimti sakramentus stokoja sąmoningo asmeninio ryšio su Dievu. Dėmesys katechezėje pirmiausiai skiriamas suaugusiesiems, nes jie pajėgūs įsipareigoti tikėjimui. Be to, ši amžiaus grupė daro lemiamą įtaką formuojant kitų amžiaus grupių pasaulėžiūrą. Kadangi katechezė atlieka visapusiško krikščioniškojo formavimo, o ne tik informacijos perdavimo uždavinį, ypač dideli reikalavimai keliami katecheto dvasingumui ir liudijimui savo gyvenimu. Paskelbus Naująją evangelizaciją, pastoracinei katechezei tenka labai svarbus vaidmuo atnaujinant parapijų gy venimą - pereinant iš administracinio į bendruomeninį parapijos modelį.

Pamokslas apie Šv. Kazimierą neilgas ir, atrodo, nekalto religinio turinio, bet užkliuvo valdžios pareigūnams¹. Veiverių bažnyčioje 1872 m. kovo 4 d. pasakęs šį pamokslą kun. Juozapas Šipauskas (Szypowski) turėjo nemalonumų. Dėl to įvade prie spausdinamo pamokslo reikia rašyti apie du dalykus. 1. Kodėl užkliuvo Šv. Kazimiero asmuo? 2. Kaip nukentėjo pamokslą pasakęs kunigas?

¹ Publikuojamas pamokslas saugomas Lomžos vyskupijos archyve (ADL), sign. II 245.

Spausdinami keturi vyskupo Justino Staugaičio (1866-1943) laiškai arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui, MIC (1871-1927). Šie laiškaiyra išlikę tarp arkivyskupo J.Matulaičio kitu archyvinių dokumentų¹.

Laiškai rašyti labai svarbiu Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu - 1918 - 1919 metais. Juose svarstomi klausimai papildo duomenis apie to meto tiek jaunos valstybės, tiek Bažnyčios gy venimo aktualijas. Būsimasis Tel-šių vyskupas J.Staugaitis buvo Lietuvos Tarybos narys ir jam rūpėjo politiniai klausimai, todėl J. Staugaitis savo laiškuose prašo taip pat būsimo Vilniaus vyskupo ir jau Vilniaus ordinaro J. Matulaičio padėti spręsti politinio pobūdžio problemas. Tačiau J. Matulaitis visaip vengė įsitraukti į politinių aistrų verpetai; tai matyti iš prierašo prie ketvirto laiško.

Publikuojamų laiškų kalba nekeista. Šiek tiek pataisyta rašyba ir skyryba.

¹Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1674, ap. 2, b. 103,1.1-6.

Posėdžiai vyko Romoje Marijos SS Bambino institute, o šalia jo esančiame Augustiano universitete 17-20 d. vyko tarptautinis kongresas „Gyvybę palaikantis gydymas ir vegetacinė būsena: mokslo pažanga ir ateities dilemos". Buvau pakviestas dalyvauti ir šio kongreso darbe. Prieš prasidedant kongresui dalyvavau FIAMC valdybos posėdyje kovo 16 d. Posėdžiui vadovavo FIAMC prezidentas prof. Gian Luigi Gigli. Dalyvavo viceprezidentas Joon Ki Kong (P.Korėja), generalinis sekretorius Fr.Blinui (Prancūzija), iždininkas G.Isajivas, žemynų atstovai ir kiti kviestiniai asmenys.

Juozas Maceika gimė 1904 m. gruodžio 16 d. Lazūnų kaime, Vijos rajone, Gardino srityje (dabar Baltarusijoje). Jo gimtinė tuo metu buvo lietuviška sala, kurią sudarė dvylika kaimų. Dauguma čia gyvenusių žmonių kalbėjo lietuviškai. Šeimoje augo penki vaikai, jauniausias - Juozukas. Tėvai buvo mažažemiai ūkininkai, todėl Juozukui keletą metu teko piemenauti. Dar nelankydamas mokyklos, iš brolių ir seserų anksti išmoko skaityti. 1920 m. Juozas baigė aukštesnio laipsnio pradinę mokyklą. Lazūnų parapijos klebonas Karolis Gumbaragis patarė tėvams gabų sūnų leisti į Vilnių mokytis lietuviškoje mokykloje. Lazūnų parapiją tuo metu vizitavęs vysk. Jur gis Matulaitis, dabar palaimintasis, ir gi patarė tėvams Juozą leisti mokytis Vilniuje. 1921-1924 m. jis mokėsi Vy tauto Didžiojo gimnazijoje, o 1925 m. perėjo į Vilniaus arkivyskupijos gimnaziją; jąbaigęs 1928 m. įstojo į Vilniaus Stepono Batoro universiteto Teologijos fakultetą. 1934 m. universitetą baigė magistro laipsniu.

DR. ALFONSUI ŠEŠPLAUKIUI (TYRUOLIUI) – 95-eri

Nepriklausomybės metais Lietuvos istoriografijoje vis labiau įsigilinama į sritį, anksčiau buvusią vien emigrantu istorikų prerogatyva, - politines tarpukario veikėjų biografijas. Asmenims, kūrusiems valstybę, lėmusiems jos politinę bei socialinę raidą XX a. pirmojoje pusėje, skiriami straipsnių rinkiniai, monografijos. Tai nėra lengvas žanras - autorius turi būti ne tik gerai susipažinęs su tyrinėjamo laikotarpio politiniu, socialiniu, kultūriniu gyvenimu, bet ir suprasti savo herojaus vaidmenį to meto įvykiuose, išvengti pagundos jį pernelyg sureikšminti arba nutylėti klaidas.