Jau keletą mėnesių man vis neišeina iš galvos naujoji prancūzų religijos sociologo Olivier Roy, vieno įdomiausių ir iškiliausių šiuolaikinių šios srities atstovų, tezė. Sią tezę jis iš pradžių suformulavo tyrinėdamas musulmoniškąsias tendencijas, o paskui praplėtęs pritaikė krikščionių sferai ir išdėstė ją knygoje La sainte ignorance. Tezė tokia: „Sekuliarizacija nesunaikino religingumo. Ji išplėšė religingumą iš mūsų kultūrinės aplinkos ir kaip tik todėl leidžia jam reikštis kaip grynam religingumui... Sekuliarizacija ir globalizacija privertė religijas atsiskirti nuo kultūros, suvokti pačioms save kaip autonomiškas".

Bavarijos katalikų akademijos (Katholische Akademie in Bayerri) direktorius dr. Florianas Schulleris savo pranešime išdėstė konceptualiuosius ir struktūrinius pamatus, į kuriuos remiasi Bavarijos katalikų akademija ir kuriais ji tam tikrais atžvilgiais skiriasi nuo kitų akademijų. Aš turėaau konkrečiai pristatyti, kaip konferencinio darbo praktikoje atsispindi ta didelė laisvės erdvė, kurią mūsų Akademijai suteikė jos steigėjai ir kurią mes, Akademijos darbuotojai, suprantame kaip didžiulį įpareigojimą. Pamėginsiu tai padaryti pateikdamas glaustą praėjusio dešimtmečio renginių apžvalgą su įvairių teminių darbo sričių pavyzdžiais. Labai gerai suprantu, kad nėra - netgi sakyčiau, negali būti - „patentuoto recepto", kaip turi būti realizuojamas Akademijos darbas. Mat vienas esminių Akademijos bruožų yra tas, kad ji ne tik pateikia atsakymus, bet, visų pirma, yra atvira visiems klausimams, kuriuos žmonės kelia tiek savo asmeniniame gyvenime, tiek kaip bendruomenių ir visuomenės nariai. O kadangi šie klausimai nuolatos kinta, tai ir bažnytinės akademijos darbas privalo nuolatos keistis - žinia, ne iš pačių pagrindų, tačiau savo formomis ir temomis.

Todėl iš to, ką pristatysiu, nereikėtų tikėtis konkrečių receptų, juolab kad Lietuvos padėties tikrai negalima tiesmukai lyginti su Vokietijos, Bavarijos ir Miuncheno padėtimi.

Pasidalysiu daugiau asmeniškais prisiminimais ir pamąstymais. Ir klausimais, kuriuos norėčiau jums pateikti, o ne pats atsakyti. Esu užaugęs ir subrendęs Paryžiuje, kur susitikau su tenykščiu akademiniu pasauliu, nes man teko baigti prancūzišką mokyklą. Ir seminarijoje studijuojant filosofiją kartais buvo progos susitikti su garbingais Prancūzų akademijos nariais, išgirsti jų paskaitas. Tai buvo pokario metai, kai, nori nenori, Prancūzijoje vyravo sodalistinės idėjos. Apskritai Europoje visiems buvo nusibodęs fašizmas ir viskas, kas panašu į fašizmą. Visi matė, prie ko atvedė diktatūros, tam tikros ideologijos, ir labai daug inteligentų Paryžiuje buvo persiėmę, sakyčiau, socialistėmis idėjomis. Čia švelniai sakant, nes net ir komunistinėmis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje komunistų partijos nariai, daug reiškęsi 1939 m., pabėgo net į Rusiją ieškoti ramybės, taikos po vokiečių užpuolimo. Visi buvo prisisiurbę tų „gražių" idėjų kaip išgelbėti visuomenę, pasaulį. Socialistinis mąstymas, turiu galvoje socialistinį su tam tikru politiniu atspalviu, reiškėsi jau ir Bažnyčioje.

Mano tikslas yra pažvelgti į kataliko inteligento veikimą Lietuvoje ne iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos pusės, o šiek tiek iš šalies. Tai padaryti man leidžia visai kitokios akademinės bendruomenės patirtis, įgyta aštuonerius metus studijuojant Kembridžo universitete, taip pat nemažai metų trukęs vadovavimas Demokratinės politikos institutui, kuris konservatorių partijai atliko panašų vaidmenį, kokį savo šalies katalikams politikams vaidina Bavarijos katalikų akademija. Galiausiai dabar, būdamas Seimo nariu, tam tikra prasme esu tokios akademinės veiklos galutinis vartotojas, t. y. politikas, kuriam praktinėje veikloje reikia akademinio darbo rezultatų, padedančių orientuotis sudėtingoje tikrovėje, kurioje mokslo ir pasaulėžiūros sąveika yra nepaprastai svarbi ir subtili. Bavarija yra puikus mokytojas Lietuvai - tai labai katalikiška, integrali visuomenė, kuri tradiciškumą ir įsipareigojimą Bažnyčiai derina su technologmių naujovių pažinimu, dinamiškos visuomenės raidos bei nepaprastai greitai besivystančios ekonomikos permąstymu. Tokios visuomenės tikrovė man yra pavyzdys, provaizdis to, kas Lietuva būtų galėjusi būti jei ne Rusijos okupacija XIX a. ir sovietų okupacija XX a.

Klausimas, kaip įtraukti jaunus intelektualus į tokią organizadją kaip Katalikų mokslo akademija, atrodo, lyg kybotų ore. Kun. Vaclovas Aliulis MIC, pasisakydamas šio seminaro metu vykusiose svarstybose, pasigedo katalikiškos inteligentijos ugdymo. Neišvengė „nepatogaus" klausimo ir Ateitininkų federacijos pirmininkė. Kodėl ateitininkai per dvidešimt veiklos metų vis dar neišugdė produktyvios jaunų intelektualų ir katalikų kartos? Laiko trūkumu pasiteisinti sunku. Dvidešimties metų laikotarpis yra pakankamai ilgas net tokiam projektui kaip naujos katalikų intelektualų kartos ugdymas.

Katalikų intelektualioji veikla Lietuvoje, jei atsiribotume nuo tokių daiktiškų dalykų kaip knygų leidyba, kažin ar yra atskiram apmąstymui lengvai pasiduodanti tema. Tačiau mons. dr. Floriano Schullerio tekstas „Ir akis gali būti intelektuali", o ypač jo pradžioje išdėstytos penkios tezės apie katalikų akademinio veikimo situaciją Vokietijoje (Bavarijoje) šiek tiek provokuoja. Pamėgindamas į tą provokaciją reaguoti, ir paisydamas ne tiek savaime suprantamų bendrybių, kiek akivaizdžių skirtumų, vietoj analogiškų penkių tezių tepasiūlysiu penkis prietarus, kuriuos aptikau savo galvoje, prieš imdamas mąstyti apie tai, kaip gali katalikai Lietuvoje būti akademiškai gilūs, kaip pas mus šiandien įmanomas katalikiškas akademiškumas. Štai tie penki vaizdiniai: nežinau, ar jie gali būti pagrįsti, neįsivaizduoju, kaip juos galima patikrinti, bet pamėginsiu juos suformuluoti.

Toks įprastas vaizdas Lietuvių katalikų mokslo akademijos auditorijoje: visi pabirai pasklidę, paskutinė eilė pilna, o priekyje - tuščia. Gal galima aiškinti, kad žmonės pagal Evangeliją renkasi, žino, kad paskutiniai bus pirmi geresniame pasaulyje. Tačiau toks bandymas užimti visą erdvę, nesibadyti alkūnėmis, nesiburti ir šiukštu neiti priekin regimas visoje Lietuvos katalikiškoje aplinkoje. Gal mes tuo turime džiaugtis, gal čia žmogaus laisvumo, nepriklausomumo požymis? O gal vis dėlto - tam tikro asocialumo, nenorėjimo susitelkti, vienytis ženklas. Tai klausimas, į kurį neturiu atsakymo, bet, tiesą pasakius, jis mane gana dažnai kankina.

Rašydamas apie eilinį Vilniaus vyskupijos kunigą Ignotą Šoparą, siekiau nustatyti kiek ir kaip jis atstovavo naujam demokratinio mąstymo modeliui, kiek buvo stabilios ir kiek pakitusi etninė socialinė ir etnokultūrinė terpė. Su tuo neišvengiamai turėjo sietis naujų sielovados priemonių raiška. Sie dalykai neišvengiamai lėmė ir veiklaus kunigo Šoparos kasdienį gyvenimą. Turiu pažymėti, kad Šopara mūsų visuomenei jau šiek tiek žinomas. Filologas Juozas Lebionka Vorutos laikraštyje aprašė Šoparos nuotykingą gyvenimą, iš archyvų ir ano meto spaudos paskelbė kai kuriuos vyresnybei rašytus raštus. Lebionka Šoparą norėjo parodyti kaip kovotoją prieš savo vyresniuosius dvasininkus lenkus už lietuvybę. Deja, šios medžiagos jis moksliškai neanalizavo, neieškojo sielovados bei tautiškumo santykio ir trečiojo komponento - rusifikacijos.

Istoriškai katalikybė Europoje buvo reikšmingiausia religija ir didžiausia krikščioniška konfesija. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje, krikščioniškosios demokratijos idėjos atsiradimo, formavimosi ir partinių struktūrų susikūrimo laikotarpiu katalikybė susidūrė ne tik su religiniais „konkurentais" - protestantizmu, stačiatikybe, judaizmu, bet ir su sekuliariomis ideologijomis, siekusiomis vienokiu ar kitokiu laipsniu perimti jos pozicijas. Liberalizmas, soaalizmas bei socialiniai, ekonominiai mokslo procesai ženkliai įtakojo katalikų religijos institucinius pokyčius ir intelektualinį palikimą. Pastarieji veiksniai lėmė katalikybės transformaciją ir jos politizaciją, ryškiai pasireiškusią po 1918 m.

XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje nemažai lietuvių studentų studijavo Vakarų Europos universitetuose. Mums šiuo atveju rūpi kada pradėjo studijuoti studentai katalikai. Pirmiausia tai buvo studentai kunigai, kurie išvykdavo studijuoti į Vakarų Europą. Siuo požiūriu galima išskirti Sveicarijoje įsikūrusį Fribūro universitetą ir, žinoma, Romą. Fribūro universitete pirmieji lietuviai kunigai pradėjo studijuoti 1895 m. Sis universitetas svarbus ir tuo, kad čia 1899 m. buvo įsteigta lietuvių studentų draugija „Rūta". „Rūtos" pavadinimu draugija gyvavo iki 1915 m., vėliau pavadinta „Lituania" vardu.

Kitas XX a. pradžioje lietuvius katalikus studentus telkiantis židinys užsienyje buvo Leveno universitetas. Leveno universitetas turi senas, nuo XV a. besitęsiančias, akademines tradicijas. Leveno universitete XIX a. septintame dešimtmetyje studijavo būsimasis Seinų vyskupas Antanas Baranauskas, Seinų vyskupijos kunigas Antanas Lešnevskis. Siame universitete 1909 m. rudenį aptinkame nemažą kunigų studentų būrelį - tai Antanas Viskantas, Jurgis Galdikas, Simonas Sultė, Eduardas Stukelis, Pijus Bielskus, Mečislovas Reinys, Pranciškus Kuraitis, Antanas Maliauskis, Juozas Ruškys. Tais pačiais metais Leveno universiteto studentai įkūrė dvi svarbias organizacijas.

Pirmosios publikacijos apie Leveno studentų draugijas pasirodė ateitininkų spaudoje. Pirmiausia iš tokių publikacijų galima paminėti Izidoriaus Tamošaičio straipsnį, skirtą Lietuvių katalikų studentų sąjungos veiklai apžvelgti. Siame straipsnyje autorius rėmėsi Sąjungos archyviniais dokumentais. Eduardas Turauskas savo straipsnyje prie ateitininkų pirmtakų priskyrė ir Levene įkurtą Lietuvių katalikų studentų sąjungą.1946 m. pasirodė šapirografu padaugintas leidinėiis Ateitininkų istorija, kuriame pažymimos Fribūro ir Leveno studentų organizacinės pastangos. Ateitininkų penkiasdešimtmečio proga pasirodė pirmųjų ateitininkų prisiminimų ir straipsnių, kuriuose tarp kitų dalykų kalbama ir apie studentų organizuotą veiklą. Kęstutis Skrupskelis Leveno universiteto studentų organizacinę veiklą tyrinėjo iš ateitininkų istorijos pozicijų ir pažymėjo šių organizacijų svarbą besikuriančiam ateitininkų judėjimui5.

Sio straipsnio tikslas, remiantis istoriografija ir archyviniais dokumentais, saugomais Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA), apibūdinti Leveno universitete veikusias lietuvių studentų katalikų organizacijas. Pirmiausia bus kalbama apie universitetinę „Lietuvos" draugiją. Kitas šio tyrimo objektas - tai tarpuniversitetinės Lietuvių katalikų studentų sąjungos įkūrimas ir veikimas. Sios sąjungos istorija yra svarbi įvairiais aspektais ty-rinėjant studentų katalikų organizacinę veiklą.

Iki XVIII a. pabaigos vyravusi tapybos kūrinių restauravimo metodika, literatūroje ir šaltiniuose įvardijama kaip tapybos kūrinių „atnaujinimas"1, dažnai pasireiškęs visišku arba daliniu paveikslo vaizdinės pusės užtapymu ir autorinės idėjos pakeitimu, sukuriant paveikslo „amaujinimo" įspūdį, XVIII a. pabaigoje pasikeitė. Akivaizdžiai tapo pastebimas naujas kokybinis restauravimas, kuriam buvo būdingas požiūris, kad seni paveikslai yra vertingi savo autentiškumu, istorija, siužetu, autoryste ir gerbimu, dėl to juos reikia išsaugoti ir restauruoti, o restauravimo metubūtina atidengti tai, kas paslėpta ankstesnių „atnaujinimų' ar laiko pažeidimų. Tokia restauravimo koncepcija buvo suformuluota Apšvietos epochos idėjų ir yra pastebimos akivaizdžios sąsajos su Vilniaus universitete įsteigta Tapybos ir piešimo katedra, kurios dėstytojai ir studentai įvairiose Vilniaus miesto bažnyčiose ir vienuolynuose restauravo nykstančius meno kūrinius. 1832 m. gegužės 13 d. uždarius Vilniaus universitetą meno kūrinių išsaugojimo tendencijos nesibaigė, nes vėliau įvairių Europos ir Rusijos meno mokyklų lietuvių kilmės auklėtiniai sėkmingai tęsė meno kūrinių restauravimus. Ir tik tokių restauravimo darbų dėka buvo išsaugoti tikintiesiems ir pasauliečiams brangūs bei vertingi meno kūriniai, kurie ir dabar puošia Vilniaus miesto bažnyčias ar yra saugomi įvairių muziejų fonduose.

Balio Sruogos kūrinio Dievų miškas genetinių tyrimų sferos link artėti padeda kūrinio priešistorės ir tapsmo laike studijos. Straipsnyje tiriama jau parašyto teksto būtis. Siekiama aptarti, kaip įvairiais istorijos tarpsniais buvo vertinamas ir priimamas Dievų miškas. Keliama aktuali kūrinio ištirtumo problema: ar garsus lietuvių literatūroje kūrinys yra susilaukęs pakankamai literatūrologų dėmesio, kiek įvairus analizės spektras, kokių tyrimų ypač pasigesta. Atliekant tyrimą, remiamasi: paraliteratūriniais tekstais (Sruogos amžininkų atsiminimais, laiškais, pokarine rašytojo korespondencija), periodikoje pasirodžiusiais straipsniais, studijomis, kuriose kalbėta apie Dievų mišką. Tyrimas atliekamas derinant kelias metodologijas. Istorinė konstatuojamoji kritinių tekstų apžvalga yra savaime hermeneutinė: iš atskirų pasisakymų, recenzijų bandoma dėlioti tam tikro laikotarpio Dievų miško kritikos visumos mozaiką, iš jų randasi apibendrintas kūrinio situacijos vaizdas lietuvių literatūrologijoje. Pirmasis teksto istorijos etapas (1945-1947) ypatingas tuo, kad įspūdžiai, pasitinkant Dievų mišką, yra retrospektyvaus pobūdžio, aiškėjantys iš atskirų subjektų atsiminimų. Todėl aktuali recepcinė žiūra: ryškinami asmeniniai skaitytojų balsai, individualieji reakcijos ir percepcijos momentai, pabrėžiama teksto vidinių galių ir poveikio praktika, suvokimo horizontų sankirtos, tekstą supantys kontekstai (istorinis-politinis, socialinis, kultūrinis). Straipsnyje išsamiai aptariamas Algio Samulionio monografijoje Balys Sruoga (1986) plačiau netyrinėtas Dievų miško įsitvirtinimo privačioje terpėje aspektas, ryškinamas literatūros kritikoje nereflektuotas reakcijų tipologijos momentas (į kūrinio istoriją žvelgiama atsiremiant į jo sukeltų, išprovokuotų reakcijų tipus), pateikiama Dievų miško kritinių tekstų apžvalga, supažindinama su nauja archyvi-ne medžiaga.

Aristotelio Poetika - dažna hegeliško, teleologmio, į istorinį ir idėjinį progresą orientuoto mąstymo auka. Filosofijos disciplinoje mąstytojas mėgaujasi neblėstančiu pripažinimu, tačiau literatūros ir meno studijose - tai chrestomatijų pradžios (t. y. nesvarbiausias, turintis tik istorinę svarbą) teoretikas. Paradoksalu, jog postmodernybė atmeta teleologiją bei progreso idėją, bet vis dėlto literatūrologijoje chrestomatinis mąstymas išlieka. Ar įmanoma prakalbinti Aristotelį hic et nuncl Ar gali jis ką nors svarbaus mums (literatūros, teatro, meno kritikams) pasakyti? Chrestomatijos nepadės: padėti gali tik nuoširdaus intereso skatinami tyrimai. Laikas literatūros bei meno teoretikams pradėti dialogą su klasikais. Juk tarpdiscipliniškumas yra akademinis postmodernybės moto!

Samuelio Becketto pjesės, kaip ir dauguma moderniosios dramos pavyzdžių, klasifikuojamos kaip antiaristoteliškos dramos. Tačiau dramų „aristoteliškumas" nustatomas remiantis XX a. klasikų paneigtomis arba patobulintomis Aristotelio teorijos ir koncepcijų interpretacijomis. Sių mokslinių tyrimų apžvalga yra svarbi ir keičianti Aristotelio bei moderniosios dramos santykį.

Teologija (gr. Theos - Dievas, logos - mokslas) - mokslas apie Dievą. Kadangi esame įpratę pažinti tik tas mokslo sritis, kurių tyrinėjimo objektas daugiau ar mažiau materialus, tad kyla natūralus klausimas - ką galime pasakyti apie Dievą, ir ar gali būti mokslu vadinamas kalbėjimas apie Dievą?