„Bažnyčios istorijos studijų“ idėją brandino keli jaunesnės kartos Lietuvių katalikų mokslo akademijos nariai, Bažnyčios istorijos tyrimų ėmęsi jau po Nepriklausomybės atkūrimo ir 2006 m. pabaigoje pradėję svarstyti apie krikščionybės istorijos Lietuvoje studijų centro (kaip LKMA sekcijos) kūrimą. 2007 m. viduryje Akademijos Centro valdybai apsisprendus įsteigti LKMA Humanitarinių tyrimų institutą, Bažnyčios istorijos tyrėjų ir numatomo leidinio globa buvo institucionalizuota. Ir Centro, ir „Bažnyčios istorijos studijų“ tikslas – skatinti Bažnyčios istorijos akademinius tyrimus, juos pristatyti visuomenei, telkti Bažnyčios istorija besidominčius mokslininkus, ypač rūpinantis jaunosios humanitarų kartos ugdymu bei angažavimu šiai sričiai.

Krikščionybės istorijos Lietuvoje studijų centro susiformavimas – tai vaisius ilgamečių pastangų suvienyti Bažnyčios istoriją Lietuvoje tiriančius mokslininkus. Daugiausia čia pasidarbavo J. E. Telšių vyskupas ir LKMA akademikas Jonas Boruta, SJ. Dar būdamas Lietuvos jėzuitų provincijolas, jis ėmė dėstyti visuotinę ir Lietuvos Bažnyčios istoriją Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, telkti bei įvairiopai globoti doktorantus, įvairiose mokslo įstaigose, daugiausia Lietuvos istorijos institute ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, dirbančius Bažnyčios praeities tyrinėtojus. Vysk. J. Borutos, vėliau tapusio LKMA pirmininku, pastangomis Akademijos Vilniaus skyriuje radosi Bažnyčios istorijos studijų grupė, straipsniai Bažnyčios istorijos temomis ėmė sudaryti periodiškai išeinančio LKMA Metraščio reikšmingą, kartais net pagrindinę dalį. Tad „Bažnyčios istorijos studijos“ neatsiranda tuščioje vietoje – jos pratęsia didžiumos LKMA Metraščio straipsnių tematikos tradiciją, tik jau atskiru leidiniu - LKMA Metraščio serija B - ir, žinoma, kiek kitokiu pavidalu.

Tęstinės „Bažnyčios istorijos studijos“ išeina periodiškai – bent kartą per metus. Atskiros šio leidinio dalys planuojamos kaip iš esmės savarankiški tomai. Jie gerokai skirsis savo forma: tai ir monografijos, ir šaltinių publikacijos, ir teminės straipsnių rinktinės. Tikimės, kad ateityje svarbia leidinio dalimi taps Bažnyčios Lietuvoje istorijai skirtų veikalų „neformãlios“ recenzijos. Stengiamės, kad „Bažnyčios istorijos studijos“ būtų, viena vertus, akademiškai solidus, kita vertus, „paskaitomas“ ir laisvas nuo ezoteriško pseudomoksliškumo leidinys. Esame linkę orientuotis ne į „iš viršaus“ primetamas ir nuolat keičiamas formalias taisykles, o į tokias leidinio rengimo, teikiamų tekstų aprobavimo procedūras, mokslinio aparato pavidalus, kurių natūraliai laikomasi tarptautinėje humanitarų bendruomenėje ir kuriuos manysime esant būtinus kokybei užtikrinti.

Leidinio emblema pasirinkome kamaldulių vienuolijos simbolį – du iš vienos taurės geriančius balandžius. Jis byloja apie eremitišką ir bendruomenišką vienuolijos pobūdį. Kadaise Pažaislyje gyvenę kamalduliai pasižymėjo atsiskyrėlišku būdu, tačiau taip pat puoselėjo bendruomenines vertybes. Istoriko darbas turi nemaža panašumo – tyrimų rezultatus lemia asmeninės individualios pastangos, tačiau jos tampa bevertės, jei nėra skirtos skaitytojams, neprabylama visuomenei girdimu balsu, jei nesimezga dialogas su kitais mokslininkais, nesiformuoja akademinės grupės bei mokyklos.

Simboliška, kad pirmasis „Bažnyčios istorijos studijų“ tomas pasirodo būtent dabar, praėjus dviem dešimtims metų nuo įvykių, atvėrusių kelią laisviems ir objektyviems Bažnyčios istorijos tyrimams – Lietuvos Krikšto 600-ųjų metinių minėjimo 1987 m. ir Lietuvos Bažnyčios bei visuomenės laisvėjimo pradžios 1988 m. Per šį laikotarpį humanitarų bendruomenė išgyveno daugel įvairių dalykų: euforišką pakilimą ir masišką susidomėjimą ligi tol draustomis temomis, pažintį su Vakarų akademiniu pasauliu, vietinės biurokratijos „nuleistą“ formalią „mokslinės produkcijos“ kontrolę. Galiausiai – dėl įsitraukimo į įvairius darbus ir projektus negailestingai spartėjantį gyvenimo tempą, augantį tarpusavio susvetimėjimą, akivaizdų net tarp artimiausių kolegų. Apsisprendimą imtis naujo tęstinio akademinio leidinio lėmė noras veikti neformalaus vienminčių bendradarbiavimo dvasia bei skirti jėgas ilgalaikiam ir, manome, prasmingam darbui šiandien preferuojamų efemeriškų projektų akivaizdoje. Ryždamiesi jau skaičiavome išlaidas, idant įsitikintume, ar turėsime iš ko užbaigti (plg. Lk 14, 28). Tikimės, kad kelyje, į kurį leidžiamės, lydės ir Dievo malonė.