J. Brazaičio rašytinis palikimas

Juozas Brazaitis-Ambrazevičius (1903–1974) daug kam labiau žinomas kaip Laikinosios vyriausybės, veikusios pirmaisiais nacių okupacijos mėnesiais, vadovas, kaip antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis. Tačiau kol patriotiškumas nepašaukė šiam darbui, t. y. kol Lietuva dar buvo nepriklausoma valstybė, jis daug nuveikė ir kaip pedagogas, žurnalistas, publicistas, mokslininkas literatūrologas.

Rašyti J. Brazaitis-Ambrazevičius pradėjo anksti – dar mokydamasis Marijampolės gimnazijoje 1921 m. jis išspausdino savo pirmąjį straipsnį spaudoje. Baigęs gimnaziją jau kitais metais jis įstojo į ką tik įsteigtą Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) Teologijos-filosofijos fakultetą, kur studijavo literatūrą, o antraisiais studijų metais pradėjo rašyti į dienraštį „Lietuva“. 1927 m. baigęs universitetą J. Brazaitis buvo pakviestas mokytojauti „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, kur bemaž šešiolika metų dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.

Tuo pačiu metu J. Brazaitis dirbo ir mokslinį darbą: lektoriavo VDU, kartu su Vincu Mykolaičiu-Putinu, Antanu Vaičiulaičiu, Jonu Griniumi ir kitais kūrė lietuvių literatūros teorijos, istorijos ir kritikos pagrindus. Verta paminėti svarbiausius darbus. 1930 m. jis paruošė ir išleido vadovėlį „Literatūros studija: Poetika“, vėliau ženkliai prisidėjo prie dar dviejų vadovėlių gimnazijoms parengimo ir išleidimo. J. Brazaitis studijuodamas universitete klausėsi ir Juozo Tumo-Vaižganto paskaitų, jo diplominio darbo objektas buvo šio rašytojo kūryba. Tas įdirbis nenuėjo veltui – 1936 m. J. Brazaitis išspausdino literatūrinę studiją „Vaižgantas“, o 1938 m. – „Lietuvos rašytojai“. Jis taip pat paruošė ir kai kurių lietuvių literatūros klasikos grandų kūrinių naujus leidimus: Vinco Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“, „Algimantas“, Adomo Jakšto-Dambrausko laiškų Juozui Tumui-Vaižgantui rinkinį, Lazdynų Pelėdos apysaką „Klaida“, naują Kristojono Donelaičio „Metų“ leidimą su komentarais, Maironio „Pavasario balsų“ VII–IX leidimus. Po karo, pasitraukęs į Vakarus, J. Brazaitis gana aktyviai reiškėsi ir lietuvių išeivių spaudoje.

Dėka kelių iniciatyvių žmonių, iš kurių būtina paminėti bent Aliną Skrupskelienę ir Česlovą Grincevičių, didžioji dalis jo rašytinio palikimo buvo surinkta ir 1980–1985 m. išspausdinta šešiuose „Raštų“ tomuose. J. Brazaičio atminimo įamžinimu aktyviai besirūpinančio Edvino Giedrimo iniciatyva ir maloniai sutikus „Raštų“ leidėjui – „Į laivę fondui“ 2010 m. buvo parengta skaitmeninė pirmųjų trijų tomų kopija. Kopijos parengimą finansavo Lietuvos mokslo taryba.