Išeivijoje
Išeivijoje pirmasis LKMA atkūrimo mintį iškėlė ir skatino ją realizuoti tuometinis Lietuvos atstovas Paryžiuje dr. Stasys Antanas Bačkis. 1952 m. vasarą jis išsiuntinėjo laiškus išeivijoje gyvenantiems lietuviams vyskupams bei mokslininkams pasauliečiams, siūlydamas atgaivinti Katalikų Akademijos veiklą ir iniciatyvos ragino imtis Romoje, ten, kur jau buvo įkurta Šv. Kazimiero lietuvių kolegija. Vysk. Vincento Padolskio prašomas jis atsiuntė LKMA Įstatų nuorašą.
1954 m. gruodžio 30 d. Romoje buvo sudaryta LKMA atkurti Reorganizacinė komisija. Akademijos veiklos tęstinumo liudijimui į Reorganizacinę komisiją pasiūlyti prof. Zenonas Ivinskis ir prof. Juozas Eretas – 1940 m., buvę LKMA Centro valdyboje.
Pasirašytas Akademijos atkūrimo aktas, apie tai paskelbta spaudoje, o 1956 m. spalio 9 d. Italijos policijoje buvo įregistruoti į italų kalbą išversti ir esamomis sąlygomis pritaikyti LKMA Įstatai. Akademijos centru išeivijoje tapo Roma, kur veikė iki 1992-ųjų metų, kol buvo perkeltas į Lietuvą.
Išeivijoje, ten, kur buvo įsikūrusios stambesnės lietuvių gyvenvietės, buvo steigiami LKMA skyriai (tada vadinti židiniais). Skyrių kūrimas turėjo kelis tikslus: sudaryti sąlygas, kad kuo daugiau lietuvių galėtų įsijungti į mokslinę veiklą, kad jų neribotų dideli nuotoliai ir finansinės išlaidos; dirbdami mokslinį darbą jie supažindindavo tų vietovių įvairių tautų gyventojus su lietuvių pasiektais mokslo laimėjimais; taip buvo keliamas susidomėjimas lietuvių tauta ir, aplamai, Lietuva. Be to LKMA skyrių atlikti darbai papildė Katalikų akademijos veiklą garsinant pavergtos Lietuvos padėtį, kovojant dėl jos laisvės, žadinant viltį ir tikėjimą būsima nepriklausoma Lietuva.
Per 36 veiklos išeivijoje metus tokių skyrių buvo įkurta 12: Čikagoje (1956 10 17), Niujorke (1962 12 15), Bostone (1963 11 17), Detroite (1964 02 09), Monrealyje (1964 05 22), Toronte (1964 12 09), Daytone (1965 01 24), Miunchene (1966 02 20), Otavoje (1970 gegužės mėn.), Putname (1971 gruodžio mėn.), St. Petersburg – Beach (1981 10 17), Los Angeles (1983 liepos mėn.). Paminėta ir Lietuvos krašto taryba 1990–1992 m. pradžioje priklausiusi LKMA Centro valdybai Romoje. Visi skyriai dirbo kaip atskirose vietovėse ar miestuose veikianti organizacija, priklausanti Centro valdybai, esančiai Italijoje.
LKMA išeivijoje turėjo kelis padalinius, tai Dokumentinės medžiagos apie Lietuvos religinę padėtį centras (archyvas), kuriame buvo telkiamos svarbios žinios ir daviniai pažinti religinę padėtį okupuotoje Lietuvoje. Visus metus buvo kaupiama medžiaga, parengti žinių biuleteniai, tačiau 1964 m. vasario mėnesį Religinei Šalpai nutraukus paramą, LKMA pradėto darbo nebegalėjo realizuoti.
1965 m. birželio 14 d. LKMA praturtėjo dar viena svarbia institucija: Romoje įkurtas LKMA Istorijos ir Religinės kultūros lietuvių institutas (trumpai vadintas Lietuvių Institutu). Šio sumanymo iniciatoriai – LKMA nariai mons. Klemensas Razminas, dr. kun. Paulius Jatulis ir kun. Rapolas Krasauskas.
1973 m. LKMA pasipildė jau tračiąja institucija – prel. Pranciškus Juras perdavė Akademijai savo paties sukauptą itin vertingą Amerikos Lietuvių Kultūros Archyvą – Alką, kuriame 4 didžiuliai vienetai: Turtinga lituanistinė biblioteka, Archyvinės – rankraštinės bei dokumentinės medžiagos telkinys, Etnografinis – tautodailės muziejus ir Meno galerija.
1974 m. į Lietuvos Istorijos ir Religinės kultūros institutą buvo įjungta JAV Vytauto Balčiūno leidžiamų knygų serija ,,Krikščionis gyvenime”. Įeidamas į Instituto rėmus ir veikiąs pagal savo nuostatus bei nurodytas gaires ,,Krikščionis gyvenime” stiprino bendras jėgas, duodamas našesnių rezultatų.
Antrajame LKMA laikotarpyje Akademijai vadovavo vysk. Vincentas Padolskis (1956–1959) ir prof. kun. Antanas Liuima SJ (1959–1992). 1992 m. LKMA Centrą perkėlus į Lietuvą jis buvo išrinktas pirmuoju LKMA Garbės pirmininku.
