Pasitelkus įvairaus žanro šaltinius – archyvinius dokumentus, epistoliarinį palikimą, gausią memuarinę literatūrą ir sakytinės istorijos liudijimus – knygoje mėginta rekonstruoti sudėtingą Lietuvos vyrų ir moterų vienuolijų istorijos tarpsnį, prasidėjusį su valstybingumo praradimu 1940 m. ir tebesitęsiantį iki šių dienų. Monografijoje nagrinėjama vienuolijų adaptacijos prie sovietų režimo primestų taisyklių eiga; atskleidžiamas jų indėlis, amortizuojant sovietų režimo vykdytą nuoseklią visuomenės ateizavimo programą; pristatomas pogrindyje veikusių vienuolijų vaidmuo išlaikant ryšį su visuotine Bažnyčia bei internalizuojant Lietuvoje Antrojo Vatikano susirinkimo patvirtintą Bažnyčios atsinaujinimo programą; apibūdinami posovietinėje visuomenėje vienuolijoms kilę iššūkiai, apmąstomas sovietmečio patirties ir naujų išorės impulsų poveikis mėginant šiuos iššūkius įveikti.