Kronika ir galerija
Mielosios ir mielieji!
I thought of the future, and spoke of the past. Kalbėti apie praeitį, galvojant apie ateitį. Viename Trumano Capote‘ės romano „Pusryčiai pas Tifani“ protagonisto sakinyje, regis, telpa visa istorinio, psichologinio ir egzistencinio laiko dialektika. Jos akivaizdon stojame ypatingų įvykių ar sukakčių akivaizdoje, verčiančioje susimąstyti ir iš ilgesnės istorinio laiko (longue durée) distancijos ir dieviškos (sub specie aeternitatis) perspektyvos įvertinti, kas esame, kur esame ir kodėl esame.
Akademijos šimtmetis – ne išimtis. Šia proga žvelgiant į praeitį ir mąstant apie ateitį, ateina įvairių minčių. Kartais regisi, kad esame nykštukai ant kalnus nuvertusių milžinų pečių. Mūsų darbai ir užmojai menki, vaisių nematyti; esame neverti garbingos praeities paveldėtojai, baigiantys išeikvoti solidų senelių ir tėvų palikimą. Kitą kartą pasklaidžius laiškus, rašytus kasdieniais Akademijos reikalais, gali apimti palengvėjimas: nieko nauja po saule – ir prieš dešimtmečius, ir kitokiose visuomenėse būta tų pačių rūpesčių dėl Akademijos – jos idėjinio nuovargio ar materialinių bėdų. O retsykiais norisi ir atsidusti: jiems, gyvenusiems krikščioniškesniame, solidaresniame, gal ir dosnesniame pasaulyje, buvo kur kas lengviau nei mums čia ir dabar.
Tokių savaime į galvą ateinančių palyginimų turbūt nereikėtų kratytis, bet ir sureikšminti neverta. Tik baronas Miunchhauzenas sugebėtų ištraukti save už pakarpos iš pelkės; objektyvus savo pačių laiko, veiklos, rezultatų įvertinimas – jau ne mūsų, o būsimųjų kartų prerogatyva. Rimčiau derėtų svarstyti tai, KĄ ir KAIP turėtume daryti ČIA ir DABAR – praeities tradicijos ir siektinos ateities perspektyvoje. Akademijos kūrėjai Nepriklausomoje Lietuvoje siekė suburti katalikus mokslininkus ir auginti naują mokslininkų kartą; išeivijoje atkurta Akademija buvo svarbiausia visame pasaulyje išsisklaidžiusius lietuvių mokslininkus vienijanti institucija; atkurtosios Lietuvos Respublikos aušroje pirmiausia siekta pabrėžti tikėjimo ir mokslo darną, įtvirtinti visuomenėje kataliko mokslininko pripažinimą. Kas yra ir ko siekia Lietuvių katalikų mokslo akademija šiandien? Kiek turime remtis tradicijomis ir paveldu, kad, viena vertus, išlaikytume tapatybę, o kita vertus, nebūtume sukaustyti praeities formų? Kaip atpažinti tikruosius laiko iššūkius, į kuriuos galime / turime atsiliepti, ir atskirti juos nuo nereikšmingų vienadienių raibulių, į kuriuos neverta kreipti dėmesio? Galiausiai – kokiu būdu veikti, kad mūsų pastangos nebūtų vien varginantis, daug pastangų reikalaujantis ir bergždžias procesas, bet kad galėtume pasiekti ir norimų rezultatų? (Galbūt reikėtų klausti ir dar radikaliau – ar Akademija yra reikalinga, o jei taip, tai kokia, Bažnyčiai Lietuvoje, Lietuvos visuomenei ir patiems Akademijos nariams?) Turime nepaliauti ieškoję atsakymų į šiuos ir kitus klausimus savo žmogiškuoju protu, kuriam pagerbti prieš du šimtmečius buvo pastatyta ši neoklasikinė Universiteto ‚šventovė‘, drauge įsileisdami ir dieviškąją šviesą, kurios būtinybę andai tarsi pabrėžė ir Apšvietos architektas, panorėjęs, kad išsigiedrijus šią salę galėtų nužerti per didelius langus sklindantys saulės spinduliai.
Akademijos ženkle pavaizduoti trys kryžiai. Antano Vivulskio paminklas, prieš gerą šimtmetį pastatytas, sugriautas ir atstatytas, primena ir istorinį Akademijos likimą. Trijuose kryžiuose galima įžvelgti ir tris istorinius Akademijos gyvavimo laikotarpius, ir apskritai – praeitį, dabartį ir ateitį. Didžiausias kryžius – dabarties. Jis – ir išbandymo, kančios, ir triumfo ženklas. Primindamas kitą kalvą, esančią toli nuo čia, tačiau toje pačioje laiko juostoje, jungdamas Dievą su žmogumi ir žemę su dangumi, jis gali būti ir paguodos, įkvėpimo, vilties šaltinis. Nesame vieni ir apleisti. Nesame visiškai ir iki galo atsakingi už istoriją, kurią rašome šiandien, ir už tai, kas dar su mumis įvyks. Galime – ir turime – drauge pasistengti kurti pasaulį, kuriame būtų daugiau išminties ir pažinimo, gėrio ir grožio. Tenepristinga šioms mūsų pastangoms įkvėpimo ir įžvalgumo, džiugios vilties ir Dievo palaimos!
