Registracija
Kursų tvarkaraštis
Išsinuomoti salę ypač parankioje vietoje, Pilies g. 8, renginiams, kurie dera su LKMA misija: rūpintis krikščioniškosios kultūros branda.

 MOKSLAS IR TIKĖJIMAS –

DIALOGO GALIMYBĖ IR BŪTINYBĖ LIETUVOJE 

Sveikinu šią garbingą auditoriją, Akademijos narius ir draugus, visus susirinkusius.

Lietuvių katalikų mokslo akademijos šimtmečio jubiliejus – solidi sukaktis. Šios garbingos organizacijos kelias panašus į visos šalies likimą: įsteigta Lietuvai tapus nepriklausoma, ieškojo savo kelio ir plėtė veiklą išeivijoje, atsikūrė laisvę atgavusioje šalyje. Šiandien visi dairomės aplink į pasikeitusį pasaulį, žinoma, tikėdamiesi taikios ateities.

Dėkoju už kvietimą prabilti šia proga. Turiu prisipažinti, kad per mažai pažįstu Akademijos gyvenimą ir veiklą. Gerbiamas Akademijos pirmininkas dr. Liudas Jovaiša prašė žvilgsnio „iš šalies‟. Atleiskite, jei tas žvilgsnis pasirodys „per daug iš šalies‟.

Pagalvojau, kas man pačiam pirmiausia ateina į galvą išgirdus LKMA vardą? Stiprus aidas, pasiekęs iš už geležinės uždangos per užsienio radijo stotis, paskui – daug storų, solidžių tomų, kuriuos t. Antano Liuimos, SJ prašymu teko vežti iš Romos į Lietuvą per keletą Europos valstybių dar su visais tikrinimais ir klausinėjimais prie kiekvienos sienos. Žinoma, susibūrimai Šv. Kazimiero bažnyčioje, kai ten darbavosi t. Jonas Boruta, SJ, suvažiavimai, įdomūs leidiniai, Mažoji akademija... Tai sieja žmones, kuriems rūpi Bažnyčia, tikėjimas, mokslas.

Kiek žinau, vis būta svarstymų apie šios organizacijos pavadinimą, nes kiekvienas jo žodis turi savo klaustukų. Nesiimu nagrinėti šių klausimų. Į juos atsakyti galėtų tik patys Akademijos žmonės. Taip pat rasti būdus kaip dabartinėmis sąlygomis įgyvendinti Įstatuose griežtai apibrėžtus Akademijos tikslus. Galiu tik pastabėti, kad žodžiai „katalikų‟ ir „mokslo‟ nurodo dvi svarbias kryptis. Sąlytis tarp tikėjimo ir mokslo išlieka aktualus. Tad kelios mintys apie tai.

 

I. Tikėjimo ir mokslo sąlytis

 

Tikėjimo ir krikščionybės santykis su mokslu nėra užbaigtas istorijos skyrius. Jis teberašomas. Nuo XIX a. buvo stengiamasi pabrėžti atotrūkį tarp jų ar net nesuderinamumą arba bandoma parodyti artumą bei ryšį. Ta atmosfera tikriausiai vaidino ne paskutinį vaidmenį kuriant LKMA.

Žmogus yra vienas ir vieningas su visu savo sudėtingumu, todėl įmanoma išlaikyti proto atvirumą tiesai ir malonei. Popiežius Pranciškus kalbėdamas vieno kongreso dalyviams sakė „Vien gamtos ir fizinių mokslų nepakanka, kad suprastume kiekvieno žmogaus savyje slypinčią paslaptį‟[1]. Tikėjimui ir mokslui reikia vienas kito. Religijos vaidmuo negali apsiriboti vien nustatymu ribų, kurių mokslininkui dėl moralinių priežasčių nevalia peržengti. Mokslas (gal geriau būtų sakyti mokslininkas) negali atmesti religijos kaip nereikšmingo žmogaus užsiėmimo.

Vatikano observatorijoje dirbantis astronomas tėvas Jean-Baptiste Kikwaya, SJ pastebi: „Dėka mokslo įgyta patirtis ir krikščioniškojo tikėjimo žinios suteikia tam tikros paguodos ir pagrindo gyventi. (...) Iš tiesų, giliau pažįstant mokslą ir tikėjimą, nebereikia rinktis vieną arba kitą, bet šios dvi veiklos padeda geriau pažinti supantį pasaulį ir savo gyvenimą‟[2].

JAV sociologė Elaine Howard Ecklund 2020 m. išleistoje knygoje „Kodėl mokslui ir tikėjimui reikia vienas kito‟[3] mokslą apibrėžia kaip bendruomenę. Todėl Bažnyčia ir mokslo sritis gali būti persidengiančios bendruomenės. Autorė pasiūlo tam tikras savybes arba dorybes, tarsi susitikimo vietą, kurioje galėtų vykti bei plėtotis abiejų bendruomenių – mokslo ir tikėjimo – mainai.

Ji išvardina keturias dorybes, susijusias su procesu: tai smalsumas, abejonė, nuolankumas ir kūrybiškumas. Kitos keturios pavadinamos „atpirkimo dorybėmis‟: tai gydymas, pagarbi baimė, šalom (kas reiškia taiką, darną, gerovę) ir dėkingumas.

Autorės nuomone visi gali rasti bendrą kalbą šiose aštuoniose srityse, kurios yra svarbios tiek tikėjimui, tiek mokslui. Šias dorybes motyvuoja asmeninis krikščionių tikėjimas, bet jos atitinka ir pasaulietinio mokslo vertybes.

Gera mintis – ieškoti sričių, kuriose galėtume dalintis savo patirtimi ir papildyti vieni kitus kaip mokslo žmonės, visuomenės nariai ir kaip krikščionys. Tai galėtų būti leitmotyvas ir žvelgiant į Lietuvių katalikų mokslo akademijos perspektyvas.

 

II. Krikščionių mokslininkų galimybės ir užduotys Lietuvoje

 

1. Tikėjimo ir mokslo santykio atskleidimas

 

Ko Bažnyčia Lietuvoje galėtų tikėtis iš mokslininkų? Pirmas, palyginti paprastas dalykas – tai asmeninis išgyvenimas ir tikėjimo bei mokslo ryšio liudijimas. Nepaisant geriausių norų, išlieka abipusio nepasitikėjimo. Kalbėdamas Popiežiškosios mokslų akademijos plenarinės sesijos dalyviams popiežius Pranciškus sakė, kad „Bažnyčia dalijasi mokslinių tyrimų aistra ir ją skatina kaip meilės tiesai, pasaulio, makrokosmoso ir mikrokosmoso pažinimui, stulbinančiai gyvybės ir jos formų simfonijai išraišką“[4].

Tačiau dalis mokslo pasaulio žmonių, taip pat ir Lietuvoje, su įtarimu žvelgia į Bažnyčią, manydami, kad ji pasisako tik apie naujus mokslo atradimų grėsmes. Gal garsiausiai kalba ir paviešinami išsišokėliai, skeptiškai nusiteikusieji, bet negalima paneigti dalies tikinčiųjų nepasitikėjimo mokslu, išryškėjusio COVID-19 pandemijos metu. Deja, nuomonė, kad tarp krikščionybės ir mokslo vyrauja konfliktas lemia ir reikšmingus jaunų žmonių apsisprendimus dėl priklausymo religinei bendruomenei. Taigi asmeninis tikinčių mokslininkų liudijimas tikrai yra svarbus.

Mokslininkai taip pat gali išryškinti skirtumą tarp mokslo ir to, ką vyskupas Robert‘as Barron‘as vadina scientizmu. Tai visų žinių susiaurinimas į tai, ką galima išreikšti formulėmis, o taip pat žinojimo painiojimas su technologinėmis naujovėmis. Neabejotina fizinių mokslų sėkmė ir nepaprastas jų sukurtų technologijų naudingumas daugeliui perša mintį, kad vien tik tai yra mokslas. Deja, toks požiūris nuskurdina žmogų. Literatūra, istorija, filosofija ir religija nebelaikomos galinčiomis perteikti objektyvią tiesą, o nustumiamos į subjektyvių jausmų sritį arba sulaukia ideologiškai angažuotos kritikos[5]. Tikintis mokslininkas gali padėti ugdyti platų pažinimą, kurio dėka tampame savarankiškesni, gebame laisvai ir atsakingai rinktis.

 

2. Visuminis žvilgsnis į žmogų, visuomenę, pasaulį

 

Vėl pacituosiu akademikams šiais metais kalbėjusį popiežių:

„Sveikinu jus už tai, kad ir toliau siekiate sujungti fundamentaliuosius mokslus su dabartinių iššūkių sprendimais (...). Šis jungiantis požiūris yra labai svarbus, nes, mokslo pasiekimams didinant mūsų nuostabą dėl gamtos grožio ir sudėtingumo, didėja poreikis tarpdisciplininių tyrimų, susijusių su filosofiniais apmąstymais ir vedančių prie naujų sintezių. Tokia tarpdisciplininė vizija, jei ji taip pat atsižvelgia į Apreiškimą ir teologiją, gali padėti rasti atsakymus į svarbiausius žmonijos klausimus“[6].

Tokie išsireiškimai kaip „jungiantis požiūris, sintezė, tarpdisciplininė vizija, atsižvelgimas‟ perspėja nuo bandymų susiaurinti tiek mokslą, tiek ir tikėjimą. Lietuvoje ne mažiau aktualu jungti atskiras mokslo sritis, prasmės paiešką ir Apreiškimo šviesą. Žvelgdami iš Bažnyčios perspektyvos taip pat turėtume matyti poreikį integruoti mokslą ir jo duomenis. Katalikams ir visiems krikščionims aktualu turėti plačią pasaulio ir gyvenimo viziją, o pavojų kelia „vieno kampo‟ perspektyva, kai išryškinama ir užaštrinama viena nuomonė, vienas požiūris ir nebematoma visuma.

Akademiją ir akademikus, kaip ir bendrai katalikus, kuriems savas intelektualus svarstymas matyčiau kaip tuos, kurie padeda mokslo pasauliui matyti tikėjimo vertę, o tikinčiųjų bendruomenėje skatina objektyvų pasaulio ir jo reiškinių vertinimą. Čia yra erdvė bendradarbiauti su netikinčiais ir kitų konfesijų mokslininkais. Juk ir į Popiežiškąją mokslų akademiją kviečiami ne geriausi katalikai iš mokslininkų, o geriausi, sąžiningiausi mokslininkai.

 

3. Atsakymai į aktualius dabarties klausimus

 

Bažnyčios skelbiamos tikėjimo tiesos vis iš naujo apmąstomos. Išreikštos vienos epochos ir kultūros kalba nėra savaime suprantamos šiuolaikiniam žmogui. Dabartis taip pat pateikia daugybę iššūkių: dirbtinis intelektas ir genų inžinerija, šeimos padėtis ir jos ateitis, visuomenės senėjimas ir ateities demografiniai iššūkiai, kūrinija ir jos ištekliams dėl žmogaus veiklos kylančias grėsmės, ecc.

Bažnyčia Lietuvoje nespėja gilintis į visus visuomenei aktualius klausimus. Lietuvos Vyskupų Konferencijos svetainėje pateikti vyskupų pareiškimai ir kreipimaisi. Žinoma, Bažnyčios mokymas neapsiriboja šiais pareiškimais, bet vis dėlto jie atskleidžia, kokios temos buvo laikomos svarbiausiomis per pastarąjį ketvirtį amžiaus. Jų ratas nėra platus, o be to išdėstytos glaustai, dažnai gresiant, kad bus priimti katalikų mokymui prieštaraujantys įstatymai. Sutelkiant dėmesį į teisinio valstybės reguliavimo atitikimą katalikiškam mokymui, o ne tiek iš anksto jį dėstant ir atskleidžiant, Bažnyčiai kyla pavojus atsidurti tarp besiginčijančių interesų grupių ir tai neprideda pasitikėjimo nei autoriteto.

Naudinga platesnė ir gilesnė visuomeninės tendencijų analizė iš Evangelijos perspektyvos. Bažnyčios gyvenimas negali būti mažiau gyvybingas, turtingas, prasmingas ir patrauklus, negu visuomeninis. Bažnyčia yra ne dirbtinis ar muziejinis, o gyvas ir gyvybingas darinys. Visuomet reikalingas pozicijos pagrindimas, diskusijos atvirais klausimais, argumentų paaiškinimas. Neužtenka žinomų tiesų pakartojimo, nes Evangelija visada skelbiama konkrečioje tikrovėje ir konkretiems žmonėms.

Akademijos organizuojami forumai ar susitikimai, kuriuose išklausomos įvairios nuomonės, nebijoma diskutuoti, suteiktų platformą dialogui tarp Bažnyčios ir visuomenės. Tikiu, kad Bažnyčia turi ką pasakyti ne tik dažniausiai linksniuojamais klausimais, bet ir apie socialinį mokymą, solidarumą, subsidiarumą.

Vatikano dikasterijos turi ne tik savo narius, bet ir platesnį ratą ekspertų, žiniomis bei patirtimi prisidedančių prie jų veikimo. Lietuvoje nėra oficialaus tokių konsultantų statuso, nors tariamasi atskirais klausimais ir išklausoma specialistų nuomonė. Čia visiems būtų naudingas glaudesnis Lietuvos Vyskupų Konferencijos ir LKMA bendradarbiavimas.

 

4. Atidus ir objektyvus žvilgsnis į Bažnyčią ir pasaulį

 

Bažnyčioje visada išlieka dvi tendencijos. Viena – grįžti prie šaknų, nes Jėzus ir Evangelija yra vienintelis matas dabarčiai ir ateičiai. Kita – siekis atsinaujinti, aggiornamento. Atsinaujinimas, ypač vidinis, nevyksta lengvai.

Daug buvo kalbėta apie skandalus Bažnyčioje: lytinio išnaudojimo, materialinio pasinaudojimo ir valdymo piktnaudojimo. Tai sukrėtė visuomenę ir pačią Bažnyčią. Didžiulė bėda, kad Bažnyčia ne pati pasibaisėjo savo narių nuodėmėmis, o didele dalimi sureagavo tik parodžius atsivėrusias piktžaizdes. Kažko pritrūko pastebėti, įvardinti ir imti gydyti, užbėgti už akių galimiems nusikaltimams. Žinoma, šie skauduliai, sudarkantys žmogiškąjį Bažnyčios veidą, nepaliečia tikėjimo esmės, bet rodo, kad Bažnyčios imuninė sistema buvo nusilpusi.

Reikia atidaus ir objektyvus žvilgsnio į Bažnyčios gyvenimą. Tai atlikti gali pastabūs, savarankiškai mąstantys ir drąsūs žmonės. Ecclesia semper reformanda – Bažnyčiai visada reikalinga reforma, todėl ji neturėtų bijoti ar vengti tokio žvilgsnio, o priešingai, jį skatinti, atidžiai išklausyti ir daryti išvadas.

Ne mažiau reikalingas atidus, kritiškas žvilgsnis į pasaulį, kuriame tiek daug „nebroliškumo‟, kaip atskleidžia popiežius Pranciškus enciklikoje Fratelli tutti ir kuriame tiek daug žmonių yra išstumti į visuomenės dėmesio, rūpesčio pakraščius. Po tragiškų įvykių ne kartą sakoma: „Niekada daugiau‟, t. y. tokie dalykai niekada daugiau neturėtų pasikartoti. Deja, tai, kad šią frazę vis kartojame, reiškia, kad atsitinka priešingai.

 

5. Tikėjimo ugdymas ir gyvenimas

 

Last but not least. Tarptautinis katalikų intelektualų ir kultūros veikėjų sąjūdis (International Catholic Movement for intellectual and cultural affairs (ICMICA – Pax Romana) Statute nurodo tokius savo tikslus: padėti savo nariams gilinti tikėjimą, remti jų nuolatinį dvasinį ugdymą, liudyti Evangeliją įvairiose bendruomenėse ir aplinkose, ginti žmogaus orumą ir teises, kuriant tikrą taiką žemėje, prisidėti prie ekumenizmo kelio.[7]

Ką dar bepridursi!? Kiekvienas šių tikslų ir mums svarbūs bei aktualūs. Galiu tik palinkėti, kad krikščionys mokslininkai ir Lietuvių katalikų mokslo akademija toliau jų siektų.

 

Užsklanda

 

Neabejoju Lietuvių katalikų mokslo akademijos reikalingumu ir misijos svarba. Prasminga veikti drauge, susivienijus į bendrus tikslus turinčių žmonių organizaciją. Katalikai profesionalai jaučia poreikį palaikyti ryšį ir bendradarbiauti, o taip pat stiprinti savo tikėjimą. Žinau, kad šiais metais to ėmėsi vienos srities specialistai. Gal yra kitų panašių sambūrių? Net jei formaliai šie žmonės dar nėra LKMA nariai, jų siekis labai panašus ir tikiu, gali vesti į bendradarbiavimą.

Būna, kad bendruomenė ar organizacija turi akivaizdžią užduotį, kurią lieka tik stropiai vykdyti. Bet ko gero dažnesnis atvejis, kai nuolat ieškoma kaip įgyvendinti savo misiją kintančiose aplinkybėse, o kartais net svarstoma dėl savo tapatybės. Įtampa gali būti kūrybiška. Pačiai Akademijai reikės atpažinti ir priimti sprendimus. Noriu palinkėti būti plačios dvasios, nesijausti suvaržytiems praeities, nebijoti pasikeitimų, ne tik atsiliepti į dabarties iššūkius, bet ir stengtis atpažinti kokie jie bus ateityje.

Dėkoju už dėmesį.

 

Komentuokite

© 2009 Lietuvių katalikų mokslo akademija

© 2009 Katalikų interneto tarnyba XHTML | CSS