Kronika ir galerija
„Žemaičių skundas“ buvo perskaitytas lotynų kalba Konstanco miesto katedroje 1416 m. vasario 17 d. Jame ne tik buvo reiškiamas žemaičių noras jungtis prie krikščioniškų tautų šeimos, bet ir negailima kritikos Vokiečių ordinui, kuris vaizduojamas pagrindiniu kliuviniu, neleidusiu žemaičiams priimti katalikų tikėjimo drauge su likusia lietuvių tautos dalimi 1387 m. Žemaičiai Vytauto ir (galbūt) Jogailos raštininkų padedami, apeliavo į bendražmogišką teisingumą, beldėsi į ano meto galingųjų sąžinę, ir netgi baudėsi tarti, kad jų niekas nuo šio švento pasiryžimo vis vien negalės sulaikyti.
„Žemaičių skundas“ buvo didelė Lietuvos ir Lenkijos sėkmė, kurią, kalbant šių dienų kalba, galima vertinti kaip pirmą didžiai nusisekusią Lietuvos viešųjų ryšių akciją. Kitais metais taikiai ir noriai žemaičių priimtas krikštas ir 1417 m. rudenį įsteigta Medininkų (Varnių) vyskupija, užbaigė krikščioniškos Europos kūrimą, prasidėjusį dar IV a. Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo laikais.
Ištraukos iš kun. Juozapo Gedgaudo vertimo:
Daugelis mūsų brolių iš lietuvių genties, kurios mes esame kūnas ir kraujas, šventuoju krikštu yra atgimę ir ten pat Lietuvoje bendraudami su krikščionimis, pamokslininkų pamokyti, kiek galėjo suprato, kad išganymas, priklausomas nuo aukščiausio daiktų Kūrėjo, tegali būti skelbiamas tik tokių vyrų, kurie yra katalikai, pamaldžiai praktikuojantys Kristaus tikėjimą. Tie pamokslininkai plačiau mus mokė, kad visame pasaulyje nėra artimesnės aukščiausiam Dievui ir galinčios pasiekti platesnę ir vaisingesnę laisvę tautos, kaip krikščioniškoji tauta. Aukščiau minėti mūsų broliai skelbė mums kaip tikrą dalyką kad iš Aukščiausiojo lūpų išeinanti teisingumo pilnybė tarp krikščionių yra labiau mylima, negu tarp visų kitų tautų genčių, ir Dievo bei artimo meilė tokia jėga ir tokiu skelbimu tampa aiški, kad jie, tarsi ypatinga pareiga vienas su kitu surišti, niekam negali daryti to, kas patiems nepatinka, niekam negali linkėti to, ko patys nenori; iš to galima spręsti ar kas nors yra tikras krikščionis.
Taigi, priimkite norinčius atsiversti į katalikų tikėjimą, tuo darydami aukščiausiam Dievui garbę ir išplatindami Jo tikėjimą, kurį, laisvai Dievui teikiant savo palankumą, niekieno nepriversti rūpinamės priimti, kuriame gyvendami esame pasiruošę dėmesingai ir pamaldžiai nusilenkti jūsų išganingiems nurodymams ir Jėzaus Kristaus gailestingam mokslui, mes, kurie iki šiol klaidžiodami vaikščiojome mirties keliais ir kuriems dabar geraširdiškai leiskite įžengti į gyvenimo kelią.
Teikitės suprasti, kad mes esame tikri žmonės, o ne gyvuliai, kuriuos galima dovanoti, nupirkti ir parduoti, esame Dievo kūriniai, padaryti pagal jo paveikslą, Dievo vaikų laisvėje, kuria, Kristaus tikėjime atnaujinti ir atgimę, norime naudotis ir džiaugtis kaip ir kiti krikščionys. Aiškiai ir specialiai pareiškiame, kad nenorime, jog tie broliai mus valdytų ir būtume jiems pajungti, nes jie yra įpratę jų valdžiai pavestus žmones ne valdyti, bet žiauriai engti. Kadangi trokštame tapti tikrais krikščionimis, norime ištikimai ir nuolankiai tarnauti pirmiausia Dievui, po to tam, kuris mums patiks.
Užbaigdami, atsidavusiai deklaruojame jūsų šventenybei savo neabejotinos vilties pasikliovimą, kad kuo greičiau būsime per šventąjį krikštą prijungti prie švenčiausio krikščionių būrio, paniekoje turėsime tamsybių kunigaikštį su visais jo tarnais, kurie bandė trukdyti ir trukdydavo mums priimti šventąjį tikėjimą ir kol turėsime Dievą mums maloningą ir Jėzų Kristų mūsų gynėją, nebijosime jokių priešų ginklų, neabejojame, kad netgi visus visų, norinčių prieš teisingumą mus užpulti, priešiškumus, padedant mūsų Sutvėrėjui Dievui, sutrypsime.
Visas „Žemaičių skundo“ tekstas paskelbtas knygoje Žemaičių Krikštas: tyrimai ir refleksija, sud. D. Baronas, Vilnius: LKMA, 2013, pp. 21–29.
